Levantinė varlė (Pelophylax bedriagae) yra varlinių (Ranidae) šeimos varliagyvis. Iki XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigos ši varlė buvo klasifikuojama kaip Rana ridibunda bedriagae (ežerinės varlės Pelophylax ridibundus porūšiu). Atlikus išsamesnius genetinius ir bioakustinius (balsų įrašų) tyrimus, dauguma herpetologų ją išskyrė į atskirą rūšį – Pelophylax bedriagae. Žaliųjų vandens varlių (Pelophylax) genetika yra viena sudėtingiausių pasaulyje. Jos labai lengvai kryžminasi tarpusavyje ir sudaro hibridinius kompleksus. Dėl šios priežasties dalis šiuolaikinių mokslinių darbų vis dar siūlo jas abi laikyti viena plačia ežerinės varlės rūšimi su skirtingomis genetinėmis linijomis. 

     Patinų kūno ilgis (nuo snukio galo iki išangės) yra 4,2–8,9 cm, o patelių – 4,3–9,5 cm (kai kurių regionų populiacijose patelės gali pasiekti net iki 13–15 cm). Snukis iš šono atrodo smailus, o žiūrint iš viršaus – trikampio ar subtilios elipsės formos. Galva yra nežymiai ilgesnė nei platesnė. Akys didelės, iššokusios į viršų, su gulsčiais elipsės formos vyzdžiais. Rainelė yra auksinio ar oranžinio atspalvio su juodu tinkleliu. Oda palyginti lygi arba su nedidelėmis karpomis. Spalva varijuoja nuo ryškiai žalios iki pilkšvos ar tamsiai rudos. Nugara nusėta didelėmis tamsiomis (oranžinėmis, rudomis ar juodomis) dėmėmis. Nuo snukio galo iki pat kūno galo išilgai nugaros vidurio dažnai driekiasi siaura, šviesiai žalsva arba gelsva juosta. Pilvas purvinai baltos arba balkšvos spalvos, dažnai išmargintas pilkais arba juodais raštais. Užpakalinės kojos turi tamsius skersinius dryžius, o vidinė šlaunų pusė pasižymi juodu marmuriniu raštu baltame arba rudame fone. Užpakalinės kojos ilgos ir itin raumeningos. Pėdų plaukiojamosios plėvės yra pilnai išsivysčiusios ir siekia pačius pirštų galiukus. Būgnelis (tympanum) labai ryškus, o jo skersmuo yra maždaug 10% mažesnis už pačią akį. Virš būgnelio esanti odos raukšlė susijungia su dvejomis išilginėmis nugaros-šoninėmis raukšlėmis. Vidinio kulno gumburėlis nedidelis ir žemas (tai padeda specialistams šią rūšį atskirti nuo kitų genčių varlių). Patinėlių rezonatoriai yra tamsiai pilki arba juodi. 

     Levantinė varlė renkasi nuolatinius gėlo vandens telkinius, kurie neišdžiūsta net per vasaros karščius. Dažniausiai tai būna ežerai, lėtai tekančios upės, upeliai, pelkės, šlapynės ir natūralūs šaltiniai, žuvininkystės tvenkiniai, drėkinimo kanalai, vandens rezervuarai ir didesnės lietaus balos žemės ūkio naudmenose. Ši rūšis yra dieninė. Didžiąją paros dalies laiko ji praleidžia šildydamasi saulėje ant vandens augalų ar telkinio kranto. Priklausomai nuo regiono (pvz., Egipte), šiltesnėse vietose jos išlieka aktyvios ištisus metus, o vėsesnėse kalnų vietovėse žiemą trumpam paneria į žiemos įmygį vandens telkinio dugne. Neršto sezonas prasideda ankstyvą pavasarį ir tęsiasi iki vasaros pabaigos (dažniausiai nuo vasario/kovo iki rugsėjo mėnesio). Patelės atvirame vandenyje ar tarp vandens augalų išneršia nuo 2 000 iki 10 000 kiaušinėlių (kurkulų). Iš kiaušinėlių buožgalviai išsirita maždaug po 3–7 dienų. Pilna metamorfozė (virsti suaugusia varle) natūralioje aplinkoje trunka apie 45–75 dienas. Suaugusios varlės yra plėšrūnės. Jos daugiausia gaudo sausumos nariuotakojus (vabalus, muses, vorus), tačiau didesni individai neatsisako ir smulkių stuburinių – žuvų jauniklių ar kitų varliagyvių. Buožgalviai yra augalėdžiai ir detritofagai – maitinasi dumbliais bei pūvančiomis organinėmis medžiagomis. 

     Paplitusi Artimuosiuose Rytuose (Egipte, Izraelyje, Jordanijoje, Libane, Sirijoje), Turkijoje, Kipre bei kai kuriose Graikijos salose. Buvo įvežta ir sėkmingai apsigyveno Maltos salose, kur dėl konkurencijos kelia grėsmę vietinėms rūšims.