Didžioji kūdrinė varlė (Pelophylax kl. esculentus) yra beuodegių varliagyvių (Anura) gyvūnas, priklausantis varlinių (Ranidae) šeimai. Tai nėra tradicinė biologinė rūšis, o natūralus, vaisingas hibridas, atsirandantis kryžminantis ⁠mažajai kūdrinei varlei (Pelophylax lessonae) su ežerine varle (Pelophylax ridibundus). 

     Jos išvaizda yra tarpinė tarp abiejų tėvinių rūšių. Didžiosioji kūdrinė varlė yra 50-90 mm dydžio, jos viršus ryškiai žalias su juodomis ar rudomis dėmėmis. Ant nugaros yra trys išilginės šviesiai geltonos juostelės. Pilvas šviesus (baltas arba gelsvas), dažniausiai išmargintas pilkomis ar tamsiomis dėmelėmis arba marmuriniu raštu. Užpakalinių šlaunų vidinė pusė yra gelsva arba šviesiai geltona su išmargintomis juodomis dėmėmis. Patinų brezonatoriai, esantys burnos kampuose, yra balti arba šviesiai pilki. Prispaudus užpakalines kojas prie kūno ašies stačiu kampu, varlės kulnai (sąnariai) susiliečia, tačiau uodegikaulio viršūnės neperžengia (skirtingai nei ežerinės varlės, kurios kojos ilgesnės).

     Labiausiai mėgsta stovinčio arba lėtai tekančio vandens telkinius, kurie gausiai apžėlę vandens augalija. Tai apima natūralias ir dirbtines kūdras, tvenkinius, pelkes, senvages, melioracijos griovius ir ramius upių užutėkius. Svarbi biotopo sąlyga – saulėtos pakrantės ir gausūs vandens augalų (pvz., lelijų, plūdenų) kilimai, ant kurių varlės šildosi saulėje ir slepiasi nuo plėšrūnų. Ši varlė vengia gilių miškų, visiškai pavėsyje esančių vietų, labai didelių ežerų be priekrantės augalijos ir sraunių, šaltų upių. Didžioji kūdrinė varlė yra aktyvi tiek dieną, tiek naktį (šiltuoju paros metu). Dieną ji dažniausiai praleidžia šildydamasi saulėje ant kranto ar vandens augalų lapų, pasiruošusi bet kada įšokti į vandenį kilus pavojui. Žiemoti pradeda rugsėjo–spalio mėnesiais, o nubunda kovą–gegužę. Kadangi tai hibridas, jos žiemojimo strategija skiriasi: dalis populiacijos žiemoja sausumoje (įsikasusios į purią dirvą, po samanomis ar akmenimis), o dalis – vandens telkinių dugno dumble, panašiai kaip ežerinės varlės. Skirtingai nuo daugumos kitų gyvūnų hibridų, kurie yra sterilūs, didžioji kūdrinė varlė gali sėkmingai daugintis. Ji naudoja hemikloninį dauginimosi būdą, kai viena iš tėvinių genetinių linijų yra atmetama, o kita perduodama palikuonims be pakitimų. Nerštas prasideda gegužės mėnesį, kai vanduo įšyla virš +15 °C. Patinai susirenka į garsius „chorus“. Patelės ikrus (nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių) deda porcijomis, tvirtindamos juos prie vandens augalų. Buožgalviai vystosi apie 2–3 mėnesius, o metamorfozė į mažas varlytes įvyksta vasaros pabaigoje. Tai aktyvus ir plėšrus gyvūnas. Minta daugiausia sausumos ir vandens vabzdžiais (musėmis, vabalais, laumžirgiais), vorais, šliužais. Stambesni individai gali praryti ir smulkius stuburinius – mailių, buožgalvius ar net kitų varlių jauniklius. 

     Paplitimo arealas driekiasi nuo šiaurinės Prancūzijos dalies iki vakarinės Rusijos bei nuo Estijos ir Danijos šiaurėje iki Bulgarijos bei šiaurės Italijos (Po upės lygumos) pietuose. Kadangi tai hibridinė forma, ji beveik visada gyvena mišriose populiacijose kartu su tėvinėmis rūšimis – mažąja kūdrine varle arba ežerine varle.