Mažoji kūdrinė varlė (Pelophylax lessonae) yra varlių (Ranidae) šeimos varliagyvis. Ši rūšis yra unikali tuo, kad kryžminasi su kita rūšimi – ežerine varle (Pelophylax\text{ ridibundus). Jų hibridas vadinamas didžiąja kūdrine varle (Pelophylax kl. esculentus), kuri yra itin dažna ir geba sėkmingai gyventi kartu su tėvinėmis rūšimis. 

     Tai mažiausia Lietuvos žaliųjų varlių rūšis. Patinų ilgis siekia 4.5–5.5 cm, patelių – 5.5–7.5 cm (išskirtiniais atvejais iki 8–9 cm. Kūnas stambus, kompaktiškas. Snukis vidutiniškai smailas.Oda lygi arba šiek tiek rauplėta ties šonais. Išilgai nugaros abiejose pusėse aiškiai matomos iškilios nugaros-šonų raukšlės. Akių vyzdys horizontalus, ovalus. Būgninė membrana (tympanum) aiškiai matoma už akių. Viršutinis žandikaulis turi smulkius dantis. Liežuvio galas laisvas ir giliai suskaldytas. Patinai galvos šonuose (prie burnos kampų) turi porinius, baltos arba kreminės spalvos rezonatorius, kurie kvarkiant išsipučia. Užpakalinės kojos santykinai trumpesnės nei ežerinės varlės. Sulenkus abi užpakalines kojas statmenai kūno ašiai, kulnai nesiliečia viena su kita. Pėdos pirštai sujungti plaukiamąja plėve. Vidinis pado gumburėlis (tuberculus metatarsalis internus) yra didelis, aukštas, iš šonų suspaustas ir pusapvalis (jo ilgis sudaro daugiau nei pusę pirmojo pėdos piršto ilgio). Šis požymis yra kertinis rūšies nustatymui. Nugara ryškiai žalia, gelsvai žalia, samaninė arba rusva. Dažnai išmarginta tamsiomis, asimetriškomis dėmėmis. Per patį nugaros vidurį driekiasi šviesi (geltona arba žalsva) išilginė juosta. Pilvas baltas arba gelsvai baltas, dažniausiai visiškai vientisas, be tamsių dėmių (skirtingai nei ežerinės varlės). Užpakalinių šlaunų vidinė pusė yra gelsva arba šviesiai geltona, marginta juodais raštais. 

     Gyvena nedideliuose, sekliuose, stovinčiuose ir gausiai augalija apaugusiuose vandens telkiniuose (kūdose, tvenkiniuose, durpynuose, grioviuose). Vengia tekančio vandens. Drėgnu oru gali nutolti toli nuo vandens, aptinkama miškuose, drėgnose pievose. Tai dieninis varliagyvis, aktyviausias šiltomis, saulėtomis dienomis. Mėgsta šildytis ant vandens augalų lapų ar kranto. Nuo rugsėjo ar lapkričio mėnesio žiemoja pasislėpusi vandens telkinių dugno dumble, rečiau – sausumoje. Neršia vėlai – gegužės mėnesį arba birželio pradžioje, kai vandens temperatūra pasiekia +15–16°C. Patinai renkasi į dideles grupes ir kelia garsius chorus. Patelė porcijomis išleidžia nuo 500 iki 3000 ikrelių, kurie nedideliais gumulėliais prilimpa prie vandens augalų. Buožgalviai išsirita per 5–10 dienų. Jų vystymasis trunka apie 2–3 mėnesius. Jaunos varlytės į sausumą išlipa liepos pabaigoje arba rugpjūtį. Maitinasi daugiausia sausumos bestuburiais, nes medžioti dažnai išlipa į pakrantės pievas. Didžiąją raciono dalį sudaro skraidantys vabzdžiai (musės, uodai), vabalai, vorai, kamanės, drugeliai ir sliekai. Mažosios kūdrinės varlės yra svarbi mitybos grandinės dalis. Jas medžioja plėšrieji paukščiai (gandrai, garniai), žinduoliai (ūdros, audinės, lapės), stambios plėšrios žuvys (lydekos) bei geltonskruosčiai žalčiai. Buožgalvius masiškai naikina vandens vabalų (dusios) lervos. 

     Rūšis paplitusi nuo Prancūzijos šiaurės rytų per visą Centrinę ir Rytų Europą iki pat Volgos upės baseino Rusijoje. Natūralaus paplitimo arealo šiaurinis pakraštys siekia Pietų Skandinaviją (šiek tiek izoliuotų populiacijų yra Švedijoje ir Norvegijoje) bei Estiją. Suomijoje ir šiaurinėse Rusijos dalyse (pvz., aplink Sankt Peterburgą) aptinkamos tik labai retos, izoliuotos arba introdukuotos populiacijos. Pietinė arealo riba driekiasi per Šiaurės Italiją, Balkanų pusiasalį iki šiaurinės Juodosios jūros pakrantės. Žmogaus pagalba ši rūšis buvo įvežta ir sėkmingai prisitaikė Jungtinėje Karalystėje (kur buvo išnykusi, bet vėliau reintrodukuota) bei Ispanijoje. Lietuvoje dažna, plačiai paplitusi rūšis.