Iberinė varlė (Pelophylax perezi) yra beuodegių varliagyvių (Anura) būrio gyvūnas, priklausantis varlių (Ranidae) šeimai. Pelophylax perezi gali natūraliai kryžmintis su ežerine varle (Pelophylax ridibundus), taip suformuodama hibridinę rūšį - Pelophylax kl. grafi.

     Suaugusios varlės kūno ilgis (nuo snukio iki analinės angos) siekia 40–70 mm. Patys didžiausi individai (dažniausiai patelės) gali išaugti iki 100 mm. Galvos ilgis yra praktiškai lygus jos pločiui. Snukis yra šiek tiek suapvalintas. Akys yra didelės, iššokusios, išsidėsčiusios nugarinėje galvos dalyje ir esančios labai arti viena kitos. Akių rainelė dažnai būna oranžinė ar auksinė, apatiniai du trečdaliai gali būti tamsesni. Būgnelis (tympanum) labai ryškus, apskritas, jo skersmuo sudaro apie 1/2–3/4 akies skersmens. Oda gali būti visiškai lygi arba šiek tiek grublėta (karpota). Kūno šonuose aiškiai matomos dvi išilginės odos raukšlės, kurios dažnai būna bronzinės ar rudos spalvos. Nugaros spalva labai kintanti – dominuoja žalia, ruda, pilka arba tamsiai pilka spalva. Per patį nugaros vidurį dažniausiai eina ryški, šviesiai žalia arba geltona išilginė juosta. Abipus šios juostos išsidėsčiusios dvi netaisyklingos tamsių, stačiakampių ar apskritų dėmių eilės. Kai kurie individai gali visiškai neturėti nei vidurinės juostos, nei tamsių dėmių. Pilvas šviesus (baltas arba kreminis), dažnai išmargintas pilkomis ar juodomis dėmėmis. Vidinis šlaunų paviršius turi marmurinį raštą iš juodos, baltos, ruda ar žalios spalvos dėmių. Priekinės kojos trumpos, su keturiais pirštais be plaukiojamųjų plėvių. Užpakalinės kojos ilgos ir raumeningos, pritaikytos šokinėjimui bei plaukimui. Visi penki pirštai sujungti labai gerai išvystytomis plaukiojamosiomis plėvėmis. Vidinis pado gumburėlis (metatarsal tubercle) yra palyginti mažas ir minkštas. 

     Aptinkama upėse, upeliuose, ežeruose, pelkėse, tvenkiniuose, drėkinimo kanaluose, baseinuose ir net ryžių laukuose. Svarbiausia sąlyga – kad vanduo telkinyje išsilaikytų pavasarį ir vasarą, kol išsivysto buožgalviai. Aplink vandens telkinius esantys biotopai apima Viduržemio jūros tipo krūmynus, miškus, žemės ūkio naudmenas, pakrančių kopas, o neretai – ir miesto parkus bei sodus. Prisitaikiusi gyventi labai įvairiame aukštyje – nuo jūros lygio iki 2000 metrų virš jūros lygio kalnuotose vietovėse. Rūšis toleruoja vidutinį vandens druskingumą ir organinę taršą, todėl gali išgyventi ten, kur kitos varliagyvių rūšys išnyksta. Aktyvi tiek dieną, tiek naktį. Dienos metu dažnai šildosi ant kranto ar vandens augalų, pajutusi pavojų akimirksniu šoka į vandenį. Šiltesniuose regionuose (pavyzdžiui, Portugalijos pietuose ar introdukuotose salose) varlė yra aktyvi ištisus metus. Šaltesnėse kalnuotose vietovėse žiemą ji paneria į neilgą žiemos miegą vandens telkinio dugne. Nerštas prasideda ankstyvą pavasarį ir tęsiasi iki vasaros vidurio (dažniausiai nuo kovo iki liepos mėnesio). Šiltesniais metais ar po gausių liūčių gali prasidėti jau sausį. Patelė išneršia didžiulius, iki 7 000 kiaušinėlių gniužulus, kuriuos pritvirtina prie vandens augalų, akmenų arba palieka plūduriuoti paviršiuje. Buožgalviai iš kiaušinėlių išsirita per 5–8 dienas. Jų vystymasis iki varlytės trunka apie 8–12 savaičių. Kai kurie vėlyvo neršto buožgalviai nespėja transformuotis ir žiemoja vandenyje, metamorfozę užbaigdami tik kitą pavasarį. Tiek patinai, tiek patelės lytiškai subręsta būdami 2–3 metų amžiaus. Plėšrūnė – ėda tai, ką lengviausia sugauti. Didžiąją raciono dalį (apie 88 %) sudaro sausumos ir vandens vabzdžiai: dvisparniai (musės, uodai), vabalai, skruzdėlės ir plėviasparniai. Didesni individai gali praryti smulkius stuburinius (žuvų mailių, kitus varliagyvius). Užfiksuota ir kanibalizmo atvejų. 

     Natūraliai paplitusi Pirėnų pusiasalyje (Ispanijoje bei Portugalijoje) ir pietų Prancūzijoje. Ši rūšis buvo introdukuota Azorų, Madeiros, Kanarų ir Balearų salose. Taip pat su žmonių pagalba pakliuvo į Jungtinę Karalystę (vietomis pietų Anglijoje).