Lapapirštiniai gekonai (Phyllodactylidae) yra žvynaroplių (Squamata) būrio, driežų pobūrio roplių šeima, kuriai priklauso daugiau nei 150 gekonų rūšių. Ši šeima buvo išskirta 2008 metais, remiantis molekuliniais filogenetiniais tyrimais.

     Tai mažo ir vidutinio dydžio driežai. Kūno ilgis nuo snukio iki kloakos (SVL) dažniausiai svyruoja tarp 30 ir 100 mm. Pavyzdžiui, Phyllodactylus papenfussi pasiekia vos 36,6 mm, o Phyllodactylus cleofasensis gali užaugti iki 77 mm. Dauguma rūšių turi suplotą kūną ir santykinai plačią galvą. Ši anatomija leidžia jiems lengvai pasislėpti siauruose uolų plyšiuose. Uodega liekna, cilindro formos, bet trapi (būdingas uodegos numetimas pavojaus atveju). Ji atlieka pusiausvyros funkciją ir tarnauja kaip riebalų bei vandens atsargų rezervuaras sausrų metu. Akys didelės, su vertikaliais vyzdžiais, pritaikytais matyti tamsoje (dauguma rūšių yra naktinės). Skirtingai nuo daugelio kitų gekonų šeimų, kai kurios Phyllodactylidae rūšys išlaikė judančius akių vokus. Jie saugo akis nuo dulkių ir padeda palaikyti drėgmę sausuose regionuose. Galvos srityje žvynelių išsidėstymas yra svarbus diagnostinis bruožas identifikuojant rūšis. Kūno odą dengia smulkūs, grūdėti žvyneliai. Ant nugaros, kojų ar uodegos paviršiaus dažnai išilgai išsidėstę stambesni, iškilę odos gumburėliai. Jų skaičius ir eilių išsidėstymas yra esminis morfologinis bruožas, skiriantis skirtingas gentis bei rūšis. Vyrauja maskuojantys, prie aplinkos uolų ar medžių žievės priderinti tonai – ruda, pilka, gelsvai ruda, rusva ar net rausva spalva. Patys pirštų galai yra išplatėję ir primena lapelius. Pirštų apačioje esančios specializuotos odos raukšlės (lamelės) išsidėsčiusios dviem eilėmis. Jos padengtos mikroskopiniais plaukeliais, kurie leidžia šiems gekonams efektyviai laikytis ir bėgioti visiškai lygiais ar vertikaliais paviršiais. 

     Šios šeimos gekonai yra prisitaikę gyventi aridininiose (sausuose) ir pusiau aridininiose ekosistemose. Gekonai gyvena uolėtuose kanjonuose, stačiuose vandenynų pakrančių skardžiuose bei kalnų šlaituose iki 3400 m virš jūros lygio. Dieną jie praleidžia giliuose uolų plyšiuose. Paplitę ir Pietų Amerikos sausuose miškuose bei Meksikos lapuočių miškuose. Čia jie tūno po nukritusia medžių žieve, medžių drevėse ar ant kaktusų stiebų. Gyvena smėlingose-akmenuotose dykumose Šiaurės Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose. Šie gekonai labai lengvai prisitaiko prie žmogaus kaimynystės. Jie gausiai apgyvendina pastatų sienas, griuvėsius, uolų skaldos krūvas ir naktimis medžioja vabzdžius prie lauko šviestuvų. Didžioji dalis rūšių yra naktinės arba prietemos gyvūnai. Tai leidžia jiems išvengti dienos karščio ir plėšrūnų (paukščių, gyvačių). Vis dėlto, esant žemai aplinkos temperatūrai, jie gali būti aktyvūs ir dieną. Pavojus akivaizdoje numeta uodegą, kuri vėliau atauga. Kai kurios rūšys (pvz., Tarentola) gindamosi skleidžia garsius cypiančius garsus ir plačiai išžioja burną. Visos žinomos rūšys yra kiaušiniadės. Patelės dažniausiai deda po 1–2 kiaušinius su kietu, kalkiniu lukštu, apsaugančiu embrioną nuo išdžiūvimo sausoje aplinkoje. Minta vabzdžiais, voragyviais, šimtakojais bei vabalų lervomis. Izoliuotose salose (pvz., Galapaguose) kai kurios rūšys laižo kaktusų nektarą.

     Šie driežai natūraliai paplitę Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Afrikoje bei Europoje. Amerikoje yra didžiausia šios šeimos biologinė įvairovė.