Geniniai (Picidae) yra geninių paukščių (Piciformes) šeima, kuriai priklauso geniai, meletos, grąžiagalvės ir kiti artimi paukščiai. Ši šeima apima apie 240 rūšių. 

     Įvairaus didumo miško paukščiai. Kaukolė labai sustorėjusi, kad galėtų sugerti smūgius geniui kalant medį. Kaukolės kaulai, ypač kaktos srityje, yra korėti ir elastingi, todėl sugeria smūgio bangą. Smegenys kaukolėje laikosi labai tvirtai, beveik nėra cerebrospinalinio skysčio, todėl jos „neplaukioja“ ir nesidaužo į sieneles. Poliežuvinis kaulas  yra neįtikėtinai ilgas, prasideda prie snapo pagrindo, eina per kaukolės viršų, apsivynioja aplink pakaušį ir baigiasi prie akių. Jis veikia kaip „saugos diržas“, stabilizuojantis kaukolę smūgio metu. Snapas yra tiesus, stiprus ir veikia kaip kaltas. Jo galiukas dažnai būna ne smailas, o šiek tiek nukirstas (kalto formos), kad efektyviau skaldytų medieną. Kadangi snapas nuolat dyla, jis auga visą gyvenimą. Daugumos rūšių šnervės yra pridengtos šereliais ar plunksnomis, kad į jas nepatektų medžio dulkės ir pjuvenos. Liežuvis gali būti net kelis kartus ilgesnis už snapą. Jis dažnai būna kietas, su „spygliukais“ (panašiais į žvejybinius kabliukus) arba padengtas lipniomis seilėmis, kad paukštis galėtų ištraukti vabzdžius iš siaurų plyšių. Pėdų du pirštai nukreipti į priekį, o du (arba vienas, priklausomai nuo rūšies) – atgal. Tai leidžia paukščiui tvirtai įsikibti į žievę. Uodegos plunksnos yra labai kietos ir stiprios. Lipdamas paukštis remiasi uodega į kamieną, suformuodamas savotišką „trikojį“ (dvi kojos ir uodega), kuris užtikrina stabilumą kalant. Daugumos genių plunksnos yra kietos, kad apsaugotų kūną nuo subraižymų lendant į uoksus ar judant per šiurkščią žievę.

     Geniai aptinkami įvairiuose miškuose – nuo grynų pušynų iki lapuočių ar mišrių miškų. Geniams būtini seni, džiūstantys medžiai arba sausuoliai, kuriuose jie kala uoksus ir ieško maisto (vabzdžių lervų). Baltnugaris genys ir vidutinis margasis genys teikia pirmenybę seniems drėgniems lapuočių miškams (ypač ąžuolynams ir uosynams). Tripirštis genys dažniau aptinkamas spygliuočių miškuose, kur gausu eglių sausuolių. Grąžiagalvė ir žalioji meleta mėgsta atviresnes erdves – pamiškes, parkus, sodus. Vietoj giesmių geniai naudoja ritmišką snapo kalimą į sausą šaką ar kitą rezonuojantį paviršių. Tai skirta teritorijai pažymėti ir partneriui pritraukti. Dauguma rūšių kasmet kala naują uoksą. Tai sunkus darbas, trunkantis iki 30 dienų, kuriame dalyvauja abu partneriai (patinas dažniau). Palikti uoksai tampa namais kitoms paukščių rūšims (pelėdoms, uldukams) ir voverėms. Geniai kala žievę ieškodami pasislėpusių kenkėjų. Sulčiai (Sphyrapicus)  Šiaurės Amerikoje gręžia skylutes medienoje, kad gertų sultis. Meletos dažnai nusileidžia ant žemės ir ardo skruzdėlynus. Dauguma rūšių yra monogaminės ir gyvena poromis ar pavieniui. Tačiau, pavyzdžiui, mažasis margasis genys kartais gali būti poligamiškas. Dauguma genių yra sėslūs, tačiau kai kurios rūšys (pvz., grąžiagalvė) yra migruojančios. 

     Paplitę beveik visame pasaulyje, išskyrus Australiją, Naująją Gvinėją, Naująją Zelandiją ir Madagaskarą.