Pievinė varlė (Rana temporaria) yra beuodegių varliagyvių (Anura) būrio gyvūnas, priklausantis varlių (Ranidae) šeimai. 

      Suaugę individai paprastai siekia 6–9 cm ilgį (patelės didesnės už patinus). Snukis bukas, suapvalintas. Nugara rusva, pilka ar kreminė su tamsiomis dėmėmis. Pakaušyje dažnai yra tamsi, apverstos „V“ raidės formos dėmė. Pilvas šviesus (balkšvas arba gelsvas), tačiau beveik visada gausiai išmargintas tamsiomis, pilkšvomis ar melsvomis dėmelėmis bei marmuriniu raštu. Panašios smailiasnukės varlės pilvas vienspalvis, šviesus (baltas arba gelsvas), be tamsių dėmių. Smailiasnukės varlės kojos proporcingai yra šiek tiek trumpesnės. Ištęsus užpakalinę koją į priekį išilgai kūno, pievinės varlės čiurnos sąnarys dažniausiai pasiekia akį arba snukio galą. Taip pat, jei suglaustume abiejų rūšių sulenktas užpakalines kojas statmenai kūnui, pievinės varlės kulnai persidengia, o smailiasnukės – dažniausiai tik liečiasi. 

     Gyvena lapuočių ir mišriuoses miškuose (ypač su tankiu pomiškiu), drėgnose pievose, soduose, parkuose, dirbamuose laukuose ir priemiesčių zonose. Ji yra ekologiškai plastiška, tačiau stipriai priklausoma nuo aplinkos drėgmės. Nerštui renkasi seklias, greitai įšylančias balas, pakelių griovius, tvenkinius. Vengia labai rūgštaus vandens telkinių (pavyzdžiui, aukštapelkių). Aktyvesnė prieblandoje ir naktį. Dieną sausumoje slepiasi po lapais, rąstais ar urveliuose, kad neišdžiūtų oda. Tačiau lietingu bei debesuotu oru aktyviai medžioja ir dieną. Pievinė varlė žiemą dažniausiai leidžia vandenyje. Rudenį (spalio mėn.) jos migruoja į tekančio vandens telkinius (upelius, neužšąlančius šaltinius) arba gilius tvenkinius, kur įsirausia į dumblą ar slepiasi po akmenimis. Vandenyje jos kvėpuoja tik per odą. Pavasarį nubunda kovo pabaigoje–balandžio pradžioje ir pradeda neršti vos ištirpus ledui. Patelės deda didelius, laisvus ikrų gniužulus (dažnai suformuodamos milžiniškas bendras „saleles“ vandens paviršiuje). 

     Rūšies arealas driekiasi nuo Airijos ir Didžiosios Britanijos vakaruose iki pat Uralo kalnų bei Vakarų Sibiro rytuose. Šiaurėje ji pasiekia net Skandinavijos pusiasalio šiaurinius kraštus (poliarinį ratą) ir subarktinę tundrą. Pievinė varlė visiškai negyvena arba yra labai reta pietų Europoje, nes ten jai per karšta ir per sausa. Gausiausia varlių rūšis Lietuvoje.