Straubliukas Rhopalomesites persimilis yra straubliukinių (Curculionidae) šeimos vabalas. Tai Kanarų salų ir Madeiros endemikas.

     Šių vabalų kūno ilgis, neįskaitant straubliuko, paprastai svyruoja nuo 4 iki 7 mm. Vabalo kūnas yra ištęstos, cilindriškos formos ir pasižymi tamsiai ruda arba deginto cukraus spalva su nežymiu blizgesiu. Galva pereina į tvirtą, šiek tiek išlenktą straubliuką, kuris patinų yra trumpesnis ir ties pagrindu pastebimai pastorėjęs. Šios rūšies priešnugarėlės skydelis yra pailgas, šonuose tolygiai išgaubtas ir tankiai nusėtas giliomis, stambiomis duobutėmis. Svarbiausias identifikacinis raktas yra suapvalinti antsparnių pečiai, lemiantys funkcionalių plėvinių sparnų nebuvimą ir gebėjimo skraidyti praradimą. Antsparniuose išilgai driekiasi taisyklingos, gilios vagutės su aiškiai matomais taškų eilėmis. Šlaunys yra tvirtos, o priekinės kojos pastebimai ilgesnės už kitas, ypač išreikštos pas patinus. Nuo panašios rūšies Rhopalomesites proximus ši rūšis patikimai atskiriama pagal minėtus nuožulnius pečių kampus bei tolygų, tankų priešnugarėlės taškuotumą. Šis morfologinų požymių kompleksas rodo visišką vabalo specializaciją požieviniam gyvenimo būdui drėgnoje miško paklotėje. 

     Pagrindinis rūšies biotopas yra drėgnieji Kanarų salų laurų miškai, pasižymintys nuolatine didele oro drėgme ir gausia miško paklote. Rūšis aptinkama ne tik La Gomeroje, bet ir kitose Kanarų salyno salose (pvz., Tenerifėje, La Palmoje, Gran Kanarijoje), kur išlikę šio tipo reliktiniai miškai. Tai tipiška ksilofaginė ir kriptobiontinė rūšis. Suaugėliai ir lervos gyvena po džiūstančių arba jau pūvančių miško medžių žieve, giliuose rąstų plyšiuose bei trūnijančioje medienoje, kur išlaikomas stabilus mikroklimatas. Skirtingai nuo kitų specializuotų genties atstovų, Rhopalomesites persimilis lervos vystosi ir graužia takus įvairių lauramedinių šeimos (Lauraceae) medžių medienoje (tokių kaip lauramedis Laurus, okotija Ocotea, apolonija Apollonias), taip pat gali apsigyventi ir kituose miško sumedėjusiuose augaluose (pvz., Ilex genties medžiuose). Rūšis priskiriama organizmams, kurie minta mirštančia ar yrančia mediena, kartu įsisavindami ten augančių grybų micelį. Jie atlieka svarbų vaidmenį miško ekosistemoje, padėdami skaidyti organines medžiagas. Šios rūšies atstovai turi visiškai redukuotus plėvinius sparnus ir negali skristi. Dėl šio evoliucinio bruožo jų judėjimas apribotas ropojimu, o natūralus plitimas yra labai lėtas – populiacijos dažnai dešimtmečiais lieka prisirišusios prie tų pačių medžių sąžalynų. Vabalai yra slapukai, pasižymintys naktiniu aktyvumu. Dieną jie praleidžia nejudėdami giliai po žieve, o į jos paviršių poravimuisi ar naujų plyšių paieškai išlenda tik tamsiuoju paros metu arba esant specifinėms sąlygoms (pavyzdžiui, tirštam rūkui). 

     Paplitimo arealas apima išskirtinai tik dvi Atlanto vandenyno salų grupes: Kanarų salyną ir Madeirą. Kadangi šie vabalai yra visiškai redukavę skraidymo sparnus ir negali skristi, populiacijos tarp atskirų salų visiškai nesimaišo. Dėl šios ilgalaikės geografinės izoliacijos rūšis evoliucionavo į atskirus, griežtai lokalizuotus porūšius. Rhopalomesites persimilis gomerensis (Stüben, 2013) porūšis yra tik La Gomeros saloje. Rhopalomesites persimilis persimilis (Wollaston, 1861) porūšis yra plačiausiai paplitęs kitose Kanarų salose (Tenerifėje, La Palmoje bei Gran Kanarijoje), kur yra išlikusios tinkamos laurų miškų buveinės. Rhopalomesites persimilis maderensis (Wollaston, 1861) tai atskiras geografinis porūšis, aptinkamas tik Madeiros saloje ir esantis izoliuotas nuo Kanarų salyno populiacijų.