Gaubtavabalis Scobicia barbifrons yra yra vabalų rūšis, priklausanti gaubtavabalinių (Bostrichidae) šeimai. Šią rūšį 1864 metais pirmasis aprašė anglų entomologas Thomas Vernon Wollaston. Pirminis rūšies pavadinimas buvo Xylopertha barbifrons. Ši rūšis yra Kanarų salų endemikas.

     Kūno ilgis svyruoja tarp 3,0 ir 4,5 mm. Kūnas cilindriškas, pailgas. Tai tipiška morfologinė adaptacija, leidžianti vabalui judėti ir gręžti siaurus takus kietoje medienoje. Galva yra nukreipta žemyn. Žiūrint iš viršaus, ją beveik visiškai paslepia didelis, gaubtas priešnugarėlės skydas. Kaktos srityje vabalas turi ilgų, tankių plaukelių kuokštą arba savitą „šepetėlį“, kuris ryškesnis pas patinus. Tai yra svarbiausias rūšies skiriamasis bruožas. Antenos trumpos, laužtinės, susidedančios iš kelių narelių, o jų gale yra aiški trinarė, vėduokliška arba dantyta buožėlė. Priešnugarėlė didelė, pusrutuliška, išgaubta. Priekinė jos dalis yra padengta aštriais, smulkiais chitino gumburėliais ir dantytais rago formos iškandimais. Šie gumburėliai padeda vabalui atsiremti į medienos sieneles gręžiant gilius tunelius. Užpakalinė priešnugarėlės dalis yra lygesnė arba smulkiai taškuota. Antsparniai padengti giliomis, išilginėmis taškelių eilėmis (punktyrais) ir trumpais, prigludusiais plaukeliais. Užpakalinė antsparnių dalis staigiai krenta žemyn, sudarydama plokščią arba šiek tiek įgaubtą „nuolydį“. Skirtingai nuo kai kurių kitų gaubtavabalių, abiejų lyčių (Scobicia gentyje) šis nuolydis yra morfologiškai vienodas. Antsparnių sujungimo siūlė nuolydžio zonoje yra stipriai išgaubta arba gumburiuota. Nuolydžio kraštai dažnai būna aštriai briaunoti. Dominuoja tamsiai ruda, ruda-juoda arba visiškai juoda spalva. Kaip ir giminingos rūšys, Scobicia barbifrons priešnugarėlė ir antsparnių galas būna tamsūs, o antsparnių pagrindas (arba pečių srities dėmės) bei kojos ir ūseliai – šviesesni, rudi arba raudonai rudi. Kojos palyginti trumpos, bet labai stiprios. Letenėlės turi 5 narelius. Šlaunys stambios, pritaikytos stipriai įsitvirtinti medyje. 

     Gyvena laurų miškuose (Laurisilva) ir subatlantininiuose krūmynuose. Ten vabalai aptinkami vietose, kur gausu džiūstančios medienos. Taip pat dažni ir termofiliniuose krūmynuose (šiltuose, sausuose šlaituose), kur auga kietamedžiai krūmai. Tiek lervos, tiek suaugę vabalai minta mediena. Lervos graužia gilius, vingiuotus takus augalų audiniuose, misdamos krakmolu, hemiceliulioze ir baltymais, esančiais medienos ląstelėse. Suaugėliai graužia takus daugiausia dauginimosi ir kiaušinėlių dėjimo tikslais. Vabalai renkasi džiūstančias, nusilpusias, neseniai nulūžusias arba nukirstas medžių ir krūmų šakas. Sveiki, stiprūs augalai paprastai nukenčia retai, nes jie ginasi sakais ar sultimis. Vabalai vystosi kanarinių mirtų (Myrica faya / Morella faya) sausose šakose., lauramedinių šeimos medžių (Lauraceae) nusilpusioje medienoje. Taip pat gali vystytis ir introdukuotuose vaismedžiuose (pvz., figmedžiuose) ar vynuogynų liekanose, jei jie auga netoli natūralių biotopų. Patelės kiaušinėlius deda į natūralius medienos plyšius, tarp atšokusios žievės arba savo pačių išgręžtas skyles. Lervos yra C formos, baltos, su stipriomis sklerotizuotomis žandų kapsulėmis. Jos visą savo vystymosi laiką praleidžia pasislėpusios medienos viduje, kur po kelių nėrimųsi virsta lėliukėmis. Dažniausiai vystymosi ciklas trunka vienerius metus, tačiau nepalankiomis sąlygomis (džiūstant medienai) gali ištęsti iki dvejų metų. 

     Paplitę visose vakarinėse (drėgnesnėse bei labiau miškingose) Kanarų salose: Tenerifėje (viena pagrindinių), Gran Kanarijoje, La Gomeroje, La Palmoje, El Jere (El Hierro).