Runkelinis baltajuostis ugniukas (Spoladea recurvalis) yra žolinių ugniukų (Crambidae) šeimos drugys. Šios rūšies vikšrai yra rimti žemės ūkio kultūrų kenkėjai. 

     Drugio išskėstų sparnų plotis siekia apie 19–24 mm. Kūnas yra tamsiai rudas arba juodas. Priekiniai drugio sparnai turi dvi nevienodas, nepilnas skersines baltas juostas. Užpakaliniai sparnai yra perbraukti viena ištisine, platesne balta juosta. Ant apatinio sparnų krašto yra smulkūs balti ir rudi plaukeliai, kurie sudaro šviesius kutus. Nutūpusio drugio kūnas ir sparnų padėtis iš viršaus įgyja trikampio formą. Vientisą tamsų pilvelį taip pat puošia kontrastuojančios baltos spalvos žiedai. Drugio galvoje esančios antenos yra tamsios, o burnos organams būdingi gerai matomi lūpų čiuopikliai. Kojos yra šviesios, o priekinė jų pora turi skersinius rudus ruožus. Vikšrai išauga iki 25 milimetrų ilgio ir išsiskiria šviesiai žalsvu, pusiau skaidriu kūnu su tamsia išilgine juosta nugaroje. 

     Ši rūšis yra kilusi iš atogrąžų ir paatogrąžių regionų, tačiau dėl migracijos ir prekybos augalais plinta vidutinių platumų zonose. Jos tipiniai biotopai yra žemės ūkio naudmenos, kultūrinių augalų (špinatų, runkelių, kukurūzų, sojų) pasėliai ir komerciniai daržai. Taip pat ir namų sodai, priemiesčių sklypai bei atviros oranžerijos. Sutinkami tai pat apleistuose laukuose, pakelėse, dykvietėse ir sausose pievose, kur gausiai veši laukiniai mitybiniai augalai (pvz., amarantinių ar balandinių šeimos piktžolės). Vystymosi ciklas šiltajame klimate trunka apie 30 dienų, todėl per metus gali išsivystyti kelios generacijos. Vikšrai minta riboto rato augalais. Tai rimti žemės ūkio kultūrų kenkėjai. Dažniausiai puola runkelius (Beta), špinatus (Spinacia), kukurūzus (Zea), amarantus (Amaranthus) ir kitus kultūrinius bei laukinius augalus. Dėl masinio paplitimo jie gali visiškai nuėsti augalų lapus ir sunaikinti derlių. Jie pasižymi specifiniu elgesiu – ant lapų išskiria šilkinius siūlus ir sukuria savotiškus voratinklinius lizdus-slėptuves, kurių viduje saugiai griaužia lapų minkštimą. Suaugę drugiai minta įvairių augalų žiedų nektaru, užtikrinančiu energiją skrydžiams. Atogrąžose drugiai aktyvūs ištisus metus, o vidutinėse platumose jų skraidymas priklauso nuo temperatūros ir dažniausiai trunka nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio. Suaugėliai pasižymi gebėjimu migruoti didelius atstumus, nešami oro srovių (taip rudenį jie pasiekia net Šiaurės Europą).

     Rūšis ištisus metus sėsliai gyvena ir dauginasi Afrikos, Azijos, Australijos, Centrinės bei Pietų Amerikos tropiniuose ir subtropiniuose regionuose. Tai yra jos pirminis kilmės arealas. Šiltuoju metų laiku drugiai išplinta į šiauresnes teritorijas, įskaitant didžiąją dalį Šiaurės Amerikos (iki pat Niujorko ar Ilinojaus valstijų) bei Rytų Aziją (Kiniją, Korėją, Japoniją). Europos žemyne šis drugys veisiasi tik pietiniuose regionuose (Viduržemio jūros pakrantėse). Centrinėje ir Šiaurės Europoje jis neturi pastovių vietinių populiacijų, nes vikšrai ir lėliukės neišgyvena žiemų. Šiose šalyse suaugėliai pasirodo tik rudenį kaip migrantai, atnešami stiprių pietų oro srovių.