Ibiniai (Threskiornithidae) yra irklakojinių paukščių (Pelecaniformes) būrio paukščių šeima. Šie paukščiai pasižymi ilgomis kojomis, ilgu kaklu ir itin specifinės formos snapais, padedančiais maitintis drėgnose vietovėse.

     Tai vidutiniai ir dideli paukščiai. Mažiausias yra nykštukinis žaliasis ibis (apie 45 cm ilgio, 450 g svorio), o didžiausias – didysis ibis (iki 106 cm ilgio, apie 4,2 kg svorio). Turi ilgus kaklus ir ilgas kojas, kurios padeda bristi per vandenį. Skirtingai nei garniai, skrisdami jie kaklą laiko pilnai ištiestą. Sparnai ilgi ir platūs (turi 11 didžiųjų ir apie 20 mažųjų plasnojamųjų plunksnų), todėl paukščiai yra stiprūs skrajūnai ir gali sklandyti. Turi ilgus, plonus, žemyn nulinkusius snapus, pritaikytus baksnoti minkštą dumblą ar dirvą ieškant maisto. Girnovėvių snapai tiesūs ir gale stipriai praplatėję į plokščią „šaukštą“. Tokia forma leidžia jiems maitintis vedžiojant snapą per vandenį iš vienos pusės į kitą. Daugumos rūšių plunksnos yra baltos, juodos arba pilkai rudos, tačiau kai kurios, pavyzdžiui, raudonasis ibis, pasižymi itin ryškiomis spalvomis. Daugeliui rūšių būdinga plika (be plunksnų) oda ant galvos ir kaklo. Pirštai ilgi, su nedidelėmis plėvelėmis ties pagrindu, o užpakalinis pirštas yra pakeltas. 

     Dauguma rūšių yra pusiau vandens paukščiai, kuriems būtinos drėgnos vietovės. Tai seklūs ežerai, upių deltose esančios pelkės, lagūnos, mangrovės ir užliejamos pievos. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, plikasis ibis, gyvena sausesnėse vietose – pusdykumėse ar uolėtose vietovėse, tačiau maisto vis tiek ieško netoli vandens šaltinių. Daugumai rūšių nakvynei ir saugumui reikalingi medžiai arba aukštos nendrės. Tai itin bendruomeniški paukščiai. Jie kartu maitinasi, nakvoja ir migruoja. Skrisdami dažniausiai išsirikiuoja į „V“ formos virtinę arba liniją, kad sumažintų oro pasipriešinimą. Dauguma yra dieniniai paukščiai. Maitinasi grupėmis, o tai padeda efektyviau pastebėti plėšrūnus. Maitindamiesi ibiai naudoja lytėjimą – baksnoja snapu dumblą, kol pajunta grobį. Girnovės lėtai brenda vandeniu, judindami pusiau pravertą snapą į šonus. Ibiniai peri didelėmis, triukšmingomis kolonijomis, dažnai kartu su garniais ar kormoranais. Lizdus krauna iš šakų ir nendrių. Priklausomai nuo rūšies, jie gali būti medžiuose arba krūmuose (dažniausiai), ant uolų atbrailų (pvz., plikieji ibiai), nendrynuose ant vandens paviršiaus. Deda 2–4 kiaušinius. Peri abu tėvai (inkubacija trunka 20–30 dienų). Jaunikliai gimsta akli ir silpni, tėvai juos maitina atrytu maistu. Jų snapai pradžioje būna trumpi ir tiesūs, o būdingą formą (lenktą ar šaukšto pavidalo) įgyja tik vėliau. 

     Šie paukščiai daugiausia aptinkami atogrąžų ir subtropinio klimato juostose, tačiau kai kurios rūšys pasiekia ir vidutinio klimato platumas. Šiaurės ir Pietų Amerikoje gausiai sutinkami baltieji ibiai (Eudocimus albus) ir raudonieji ibiai (Eudocimus ruber). Afrika ir Vidurinieji Rytai yra natūrali šventojo ibio (Threskiornis aethiopicus) bei nykstančio plikojo ibio (Geronticus eremita) tėvynė. Azijoje paplitusios tokios rūšys kaip juodagalvis ibis ir kritiškai nykstantis kuoduotasis ibis (Rytų Azijoje). Australijoje plačiai paplitęs australinis baltasis ibis, vietinių dažnai vadinamas „šiukšliadėžių viščiuku“ dėl prisitaikymo gyventi miestuose. Europoje plačiausiai paplitusi paprastoji girnovė (peri nuo Nyderlandų iki Balkanų) ir rudasis ibis.