Anginiai (Viperidae) yra žvynaroplių (Squamata) būrio, gyvačių pobūrio roplių šeima. Šeimoje yra daug nuodingų gyvačių, kurios išskiria hemotoksinius nuodus, kurie tirpdo kraujo kūnelius ir sukelia vidinius kraujavimus. 

     Šios šeimos atstovai pasižymi storais kūnais, trikampėmis galvomis. Uodegos yra trumpos ir staigiai smailėjančios. Kūną dengia kieti, briaunoti žvynai. Jie suteikia odai matinį, šiurkštų paviršių, kuris padeda maskuotis aplinkoje. Ant nugaros dažnai matomas zigzaginis arba rombinis raštas. Tai yra tipinė įspėjamoji arba slepiamoji (kamufliažinė) spalva. Turi unikalų nuodų aparatą su ilgomis, judriomis, sulankstomomis iltimis viršutiniame žandikaulyje. Iltys ramybės būsenoje yra priglaustos prie gomurio, o žiočių pravėrimo metu pasisuka į priekį, kad giliai sušvirkštų nuodus. Daugumos angių nuodai turi hemotoksinį ir nekrotinį poveikį – jie tirpdo kraujo kūnelius, sukelia vidinį kraujavimą ir audinių žūtį. Angių vyzdžiai yra vertikalūs (plyšio formos), panašiai kaip kačių. Tai rodo prisitaikymą medžioti prieblandoje arba naktį. Duobagalvių angių (Crotalinae) pošeimis tarp akių ir šnervių turi specialius duobelės formos organus. Jie fiksuoja šilumos (infraraudonųjų spindulių) pokyčius. Šis jutimas leidžia aptikti šiltakraujus grobius visiškoje tamsioje. 

     Šeimos atstovai pasižymi neįtikėtinu ekologiniu plastiškumu ir yra prisitaikę prie pačių įvairiausių biotopų visame pasaulyje. Skirtingos rūšys apgyvendina dykumas, stepes, savanas, tropinius lietaus miškus ir kalnuotas vietoves iki 3000 metrų aukščio virš jūros lygio. Didžioji dalis rūšių yra antžeminės, tačiau yra medžiuose gyvenančių rūšių bei pusiau vandeninių rūšių. Dauguma rūšių yra aktyvios prieblandoje arba naktį, tačiau šiaurinėse platumose gyvenančios gyvatės (kaip paprastoji angis) dieną dažnai šildosi saulėje, kad pakeltų kūno temperatūrą. Vidutinių ir šiaurinių platumų angys (taip pat ir Lietuvoje) nuo rudens (rugsėjo/spalio) iki pavasario (balandžio) nugrimzta į žiemos įmygį (hibernaciją) graužikų urvuose, po kelmais ar akmenimis. Angys nepersekioja grobio, o nejudėdamos laukia pasislėpusios ir kliaujasi maskuote. Užpuolusios žaibiškai sušvirkščia nuodus ir grobį paleidžia, kad išvengtų sužalojimų kovos metu. Vėliau gyvatė atsėlina ieškoti jau nugaišusio grobio pagal kvapą. Suaugusios gyvatės daugiausia minta smulkiais stuburiniais – graužikais (pelėmis, pelėnais), kirstukais, paukščių jaunikliais, varliagyviais ir driežais. Jaunikliai dažniau gaudo stambius vabzdžius, vabalus ar kirminus. Didžioji dalis angių yra gyvavedės. Kiaušiniai vystosi motinos kūne, o jaunikliai gimsta iškart pasirengę savarankiškam gyvenimui ir jau turi funkcionalias nuodų liaukas. Tik kelios primityvesnės rūšys deda kiaušinius.

     Šios gyvatės aptinkamos beveik visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą, Australiją, Naująją Zelandiją, Madagaskarą, Airiją ir kai kurias kitas izoliuotas salas.