Europinis aklažaltis (Xerotyphlops vermicularis) yra žvynaroplių (Squamata) būrio, aklažaltinių (Typhlopidae) šeimos roplys.

     Suaugęs roplys dažniausiai būna 18–30 cm ilgio, maksimaliai gali pasiekti iki 35–40 cm. Kūno skersmuo tesiekia 2,5–5,5 mm. Kūnas cilindriškas, galva ir uodega vizualiai nesiskiria nuo likusio kūno. Kūnas blizgus, šviesiai rudas, gelsvas arba rausvos kūno spalvos. Jaunikliai kartais būna dar rausvesnio atspalvio. Uodega labai trumpa, pasibaigianti dygliuku, kurį aklažaltis naudoja kaip atramą judėdama po žeme. Kūną dengia smulkūs, lygūs, blizgantys, sutampantys žvyneliai. Skirtingai nuo daugumos kitų gyvačių, jų pilvo žvynai nėra praplatėję ir dydžiu nesiskiria nuo nugaros žvynų. Tokia žvynų struktūra maksimaliai sumažina trintį į žemę ir leidžia gyvatei vienodai lengvai judėti tiek pirmyn, tiek atgal. Galva yra suapvalinta ir sukietėjusi. Viršutinis žandikaulis pastebimai išsikišęs į priekį virš apatinio, kas palengvina dirvos stūmimą. Akys redukuotos, paslėptos po galvos žvyneliais, matomos tik kaip du maži, tamsūs, šviesai jautrūs taškeliai. Burna yra maža, esanti galvos apačioje (ventralinėje pusėje). Žandikauliai turi labai mažai dantų, pritaikytų minkštam grobiui (skruzdėlių lervoms) nuryti.

     Tai išskirtinai požeminė rūšis. Gyvena atvirose, žole arba retais krūmokšniais apaugusiose teritorijose: sausose, uolėtuose šlaituose su reta kserofitine augalija, retuų, šviesių miškų pakraščiuose, kur saulė gerai įšildo žemę. Rūšis dažnai aptinkama tradicinio žemės ūkio kraštovaizdyje: senose ganyklose, alyvmedžių giraitėse, vynuogynuose, palei akmenines tvoras ar net prie senų pilių griuvėsių. Ši rūšis renkasi purią, smėlingą, molingą arba žvyringą dirvą, kurioje lengva rausti urvus. Ji vengia sunkaus, užmirkstančio ir visiškai sukietėjusio molio. Svarbus biotopo elementas – ant žemės gulintys plokšti akmenys. Pavasarį jie veikia kaip natūralūs šildytuvai (soliariumai). Gyvatės po jais randa reikiamą šilumos ir drėgmės balansą. Didžiąją laiko dalį praleidžia rausdama urvelius viršutiniame dirvožemio sluoksnyje arba po lapais. Į paviršių išlenda itin retai, tik sutemose arba naktį. Patelė pavasarį arba vasaros pradžioje deda nuo 2 iki 10 pailgų kiaušinių, iš kurių jaunikliai išsirita rugsėjo pabaigoje. Maitinasi smulkiais bestuburiais. Pagrindinį racioną sudaro skruzdėlės, jų kiaušinėliai, lervos ir lėliukės.

     Paplitęs Balkanų pusiasalyje, Egėjo jūros salose, Kipre, Mažojoje Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ir arealas tęsiasi iki Afganistano bei Tadžikistano.