Trakinis klevas (Acer campestre) yra sapindinių (Sapindaceae) šeimos lapus metantis medis. 

      Lapai nedideli (4–12 cm ilgio ir pločio), paprasti, priešiniai. Turi 3–5 bukas skiautes (skirtingai nei paprastojo klevo, kurio skiautės smailios). Vasarą viršutinė pusė tamsiai žalia, apatinė – šviesesnė, kartais šiek tiek plaukuota. Rudenį nusidažo ryškiai geltona arba auksine spalva. Nulaužus lapkotį, išsiskiria pieniškos sultys (lateksas) – tai svarbus atpažinimo požymis. Žiedai smulkūs, gelsvai žali, susitelkę į stačias kekes. Žydi balandžio–gegužės mėnesiais, kartu su lapų skleidimusi. Ant to paties medžio yra ir vyriški, ir moteriški žiedai, jie apdulkinami vabzdžių. Sėklos tai dvisėklis sparnavaisis. Sparneliai išsidėstę beveik tiesia linija (180° kampu), o tai ryškiausias morfologinis skirtumas nuo kitų klevų, kurių sparneliai sudaro smailų kampą. Jauni vaisiai gali būti rausvi, vėliau paruduoja. Žievė jaunų medžių lygi ir rusva, senų – tamsiai pilka ar pilkai rusva, giliai suaižėjusi. Jaunos šakelės dažnai turi kamštines išaugas (briaunas), kurios ypač pastebimos žiemą. Užauga iki 10–15 m, tačiau palankiomis sąlygomis gali pasiekti ir 25 m aukštį. Laja tanki, rutuliška arba netaisyklinga, dažnai šakojasi žemai nuo žemės. 

     Natūralioje aplinkoje sutinkamas lapuočių miškuose (ypač ąžuolynuose), pamiškėse, krūmynuose ir paupiuose. Mėgsta derlingą, drėgną, bet laidų dirvą. Ypač gerai auga kalkinguose (šarminiuose) dirvožemiuose, tačiau toleruoja ir sunkų molį bei rūgštesnę terpę. Kol yra jaunas medelis tai labai pakantus pavėsiui, tačiau brandos laikotarpiu, ypač sėklų brandinimo metais, reikalauja daugiau tiesioginės saulės. Jis itin ištvermingas medis, gerai pakeliantis vėją, sausrą, šalčius (iki -25 °C) ir didelį oro užterštumą miestuose. Trakinis klevas yra ilgaamžis ir biologiškai naudingas augalas. Auga vidutiniu greičiu (apie 30–60 cm per metus), pasiekdamas 15–20 metrų aukštį. Gali išgyventi iki 200–350 metų. Žydi balandžio–gegužės mėnesiais. Žiedai yra nektaringi, todėl labai vertinami bičių ir kitų apdulkintojų. Vaisiai (sparnavaisiai) subręsta rugsėjo–spalio mėnesiais ir yra platinami vėjo. Jos yra mėgstamas kai kurių paukščių (pvz., žaliukių) lesalas. Medis puikiai atželia iš kelmų, todėl istoriškai buvo dažnai naudojamas malkoms ruošti ir dabar puikiai tinka formuojamoms gyvatvorėms. Tai svarbus augalas ekosistemoms – jo lapais maitinasi daugybė naktinių drugių vikšrų, o tanki laja suteikia saugias perėjimo vietas paukščiams. 

     Paplitęs Europoje nuo vidurio Anglijos ir pietų Švedijos iki Viduržemio jūros regiono (Graikijos, Italijos, Prancūzijos). Azijoje paplitęs Mažojoje Azijoje, Kaukaze, Šiaurės Irane ir iki pat Kaspijos jūros. Aptinkamas Šiaurės Afrikos dalyse, pavyzdžiui, Alžyre bei Tunise (Atlaso kalnuose). Kaip dekoratyvinis augalas įvežtas ir natūralizavosi Šiaurės Amerikoje bei Naujojoje Zelandijoje. Lietuvoje retokas, aptinkamas miestų želdynuose, parkuose ir senose sodybose.