Paprastasis klevas (Acer platanoides) yra sapindinių (Sapindaceae) šeimos medis. Anksčiau klevai buvo laikomi atskira šeima Aceraceae, bet šiuolaikinėje klasifikacijoje ši šeima buvo panaikinta, o gentis Acer (klevai) perkelta į Sapindaceae šeimą. Molekuliniai (DNR) tyrimai parodė, kad klevai yra artimi kitiems Sapindaceae augalams. 

     Tai didelis, vasaržalis medis, įprastai užaugantis iki 20–30 m aukščio (rekordiniai individai siekia 38 m). Turi tankią, plačią, ovalią arba rutulišką lają. Lapai dideli (10–18 cm ilgio ir panašaus pločio), priešiniai, su 5–7 smailiaviršūnėmis skiautėmis. Skiautės turi retus, stambius ir smailus dantis (tai pagrindinis skirtumas nuo platanalapio klevo, kurio dantukai smulkesni). Nuskynus lapo kotelį, išsiskiria baltos pieno sultys (tai unikalus šios rūšies bruožas). Jaunų medžių žievė pilkai ruda ir lygi, o senų – tamsiai pilka, su giliais išilginiais plyšiais, nesilupanti (skirtingai nei uosio ar platanalapio klevo). Viršūninis pumpuras yra stambus, kiaušiniškas, tamsiai purpurinės arba rusvos spalvos, padengtas žvyneliais. Žiedai susitelkę į stačias, skėtiškas šluoteles. Jie yra gelsvai žali, kvapnūs. Medis gali būti vyriškos, moteriškos lyties arba turėti abilyčius žiedus ant to paties augalo. Sparnavaisiai susideda iš dviejų plokščių riešutėlių su sparneliais. Sparneliai susijungia buku kampu (beveik sudaro tiesią liniją), o tai padeda sėkloms sklandyti vėjyje ir nukeliauti toli nuo motininio medžio. Šaknų sistema stipri, paviršinė, su gausiomis smulkiomis šaknimis. Ji leidžia medžiui gerai įsitvirtinti, tačiau po klevu dėl tankių šaknų ir pavėsio kitiems augalams augti sunku.

       Klevas mėgsta derlingus, purius, drėgnus, bet neužmirkusius priemolio ir priesmėlio dirvožemius, kuriuose gausu humuso. Rūgščių ar užpelkėjusių vietų vengia. Kadangi klevo lapai turi daug kalcio ir kalio, jie greitai supūva, taip patys aktyviai gerindami dirvožemio struktūrą ir kurdami trąšų sluoksnį (paviršinį humusą). Retai sudaro grynus klevynus. Dažniausiai auga kaip priemaiša kartu su paprastaisiais ąžuolais, uosiais, liepomis ir eglėmis. Dažnas miškuose, parkuose, pakelėse ir sodybose. Jaunystėje auga labai greitai (iki 1 m per metus), vėliau augimas lėtėja. Maksimalų aukštį pasiekia maždaug 30–50-aisiais gyvenimo metais.
Dauginasi sėklomis, kurios pasižymi itin dideliu daigumu (iki 90–95 %). Sparnavaisiai vėjo gali būti nunešti šimtus metrų. Taip pat puikiai atželia iš kelmų (atžalomis). Jaunystėje yra labai atsparus pavėsiui (gali augti po kitų medžių lajomis), tačiau vėliau tampa šviesomėgis – norint suformuoti plačią lają, jam reikia erdvės. Tai vienas atspariausių medžių šalčiui (ištveria iki -40 °C) ir miesto taršai (dulkėms, dūmams), todėl itin populiarus miestų gatvėse.

     Natūraliai auga beveik visoje Europoje – nuo Prancūzijos vakaruose iki Uralo kalnų rytuose. Šiaurinė riba siekia Pietų Skandinaviją ir Suomiją, o pietinė – Balkanų pusiasalį, Šiaurės Iraną ir Kaukazo kalnus.
Lietuvoje tai savaiminė rūšis, paplitusi visoje šalies teritorijoje. Šiaurės Amerikoje (JAV ir Kanadoje) jis laikomas invazine rūšimi. XVIII a. jis ten buvo įvežtas kaip dekoratyvinis medis, tačiau dėl didelio sėklų daigumo ir gebėjimo augti giliame pavėsyje jis pradėjo išstumti vietines rūšis (pvz., cukrinį klevą).