Sidabrinis klevas (Acer saccharinum) yra sapindinių (Sapindaceae) šeimos medis. 

     Užauga iki 15–25 metrų aukščio (tėvynėje – iki 40 m). Laja plati, ovali arba apvali. Lapai giliai skiautėti (dažniausiai 5 skiautės), viršutinė pusė žalia, o apatinė – sidabriškai balta. Vėjuotą dieną medis atrodo lyg „žėrintis“ sidabru. Lapalakštis būna apie 8–16 cm ilgio ir panašaus pločio, laikosi ant ilgų (5–12 cm), lieknų lapkočių, todėl net lengvas vėjas sukuria „žėrėjimo“ efektą. Rudenį lapai nusidažo šviesiai geltona arba oranžine spalva. Žiedai smulkūs, be vainiklapių, susitelkę į tankias kekes. Spalva varijuoja nuo žalsvai geltonos iki rausvos. Pasirodo labai anksti pavasarį, gerokai prieš lapams išsiskleidžiant. Sparnavaisiai yra didžiausi iš visų klevų rūšių (5–7 cm ilgio), subręsta ir nukrenta jau vasaros viduryje. Žievė lygi, pilka arba sidabriškai pilka. Senų medžių žievė tampa tamsesnė, supleišėja į ilgas, plonas, žvyniškas plokšteles, kurios atšoka nuo kamieno, suteikdamos medžiui „pašiauštą“ išvaizdą. Kamienas trumpas, netoli žemės išsišakojantis į kelias galingas, aukštyn kylančias šakas. 

     Sidabrinis klevas yra drėgnų vietų augalas, natūralioje gamtoje glaudžiai susijęs su vandens ekosistemomis. Tai tipiškas aliuvinių miškų medis. Jis natūraliai auga upių salpose, ežerų pakrantėse, pelkių pakraščiuose. Tai viena geriausiai užmirkimą toleruojančių klevų rūšių. Jis gali ištverti ilgai trunkančius pavasario potvynius, kai kamienas dalinai apsemiamas vandeniu. Nors geriausiai veši derlingame, giliame ir drėgname aliuviniame dirvožemyje, dėl savo ekologinio plastiškumo gali augti ir sausesnėse ar prastesnėse dirvose (todėl populiarus miestuose). Šviesomėgis augalas, tačiau jauni medžiai gali toleruoti nedidelį pavėsį. Tai vienas greičiausiai augančių klevų (per metus gali pasistiebti 60–90 cm). Tai leidžia jam greitai užimti laisvas nišas po potvynių ar kitų trikdžių. Vienas pirmųjų medžių, nubundančių po žiemos. Žydi kovą–balandį, o sėklos subręsta itin greitai – jau gegužę ar birželį. Skirtingai nei daugelio kitų klevų, sidabrinio klevo sėklos nesnaudžia (neturi ramybės periodo). Jos turi sudygti iškart nukritusios ant drėgnos žemės, kitaip greitai praranda daigumą. Lyginant su kitais klevais, jis gyvena trumpiau – paprastai apie 100–130 metų. Senstant mediena tampa trapi, viduje dažnai atsiranda uoksų, kurie tampa svarbia buveine pelėdoms, voverėms ir kitiems miško gyvūnams. Pavasarį medžiuose ima tekėti sula. Nors cukraus koncentracija joje mažesnė nei cukrinio klevo, dėl didelio sulos kiekio ir ankstyvo tekėjimo ji yra svarbus energijos šaltinis pirmiesiems pabudusiems vabzdžiams ir paukščiams (pvz., geniams).

     Vienas iš labiausiai paplitusių medžių rytinėje ir vidurio vakarų JAV dalyje bei pietų Kanadoje, šiaurėje nuo Naujojo Bransviko ir Meino (JAV) iki Ontarijo ir Kvebeko (Kanada). Vakaruose - iki Minesotos, rytinės Nebraskos, Kanzaso ir Oklahomos. Pietuose - iki šiaurinės Floridos, Alabamos ir Džordžijos. Kaip dekoratyvinis medis yra plačiai introdukuotas daugelyje pasaulio šalių, įskaitant Lietuvą. Lietuvoje jis puikiai prisitaikęs ir dažnokas.