Ežerinė nendrinukė (Acrocephalus schoenobaenus) tai nedidelis, judrus devynbalsinių šeimos paukštis, plačiai paplitęs Europoje ir Azijoje, o žiemas leidžiantis Afrikoje į pietus nuo Sacharos.

     Paukštis yra apie 11,5–13 cm ilgio, sveria 10–13 g. Viršutinė kūno dalis rusva su tamsiais brūkšneliais, o apačia – balkšva ar kreminė. Ryškiausias bruožas – plati šviesi juostelė virš akies („antakis“) ir tamsus viršugalvis.

     Dažniausiai sutinkama drėgnose vietose: nendrynuose, pakrančių krūmynuose, drėgnose pievose ar prie upių ir ežerų. Skirtingai nei kai kurios kitos nendrinukės, ji gali perėti ir sausesnėse vietose, pavyzdžiui, dilgėlynuose ar javų laukuose. Patinai gieda garsiai ir energingai, dažnai mėgdžiodami kitų paukščių balsus. Jų giesmė yra chaotiška ir niekada nesikartoja vienodai – kuo platesnis patino repertuaras, tuo jis patrauklesnis patelėms. Perėti pradeda balandžio pabaigoje arba gegužę. Lizdą krauna žemai, žolėse ar krūmuose, dažniausiai 10–70 cm aukštyje. Deda 4–7 žalsvai gelsvus, rudai dėmėtus kiaušinius. 

     Daugiausia minta vabzdžiais ir jų lervomis, tačiau rudenį nevengia ir uogų (pvz., šeivamedžių ar gervuogių).

     Tai tolimoji migrantė. Paukščiai palieka Europą rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais ir skrenda tiesiai per Sacharą į žiemavietes. Prieš kelionę jie sukaupia dideles riebalų atsargas, kartais padvigubindami savo svorį. Ši rūšis laikoma nekeliančia didelio susirūpinimo (LC), tačiau jos populiacija priklauso nuo kritulių kiekio Afrikos žiemavietėse ir tinkamų drėgnų buveinių išsaugojimo Europoje.