Vijoklinis sfinksas (Agrius convolvuli) yra sfinksinių (Sphingidae) šeimos drugys. Tai vienas didžiausių, galingiausių ir įspūdingiausių Europos bei Lietuvos drugių. Tai tipiška migruojanti rūšis, garsėjanti savo neįtikėtinu skrydžio greičiu ir išskirtinai ilgu straubleliu. 

     Labai stambus, tvirto sudėjimo naktinis drugys, pasižymintis ištęsta, aerodinamine kūno forma. Suaugusio drugio išskleistų sparnų plotis siekia 80–120 mm (kartais iki 130 mm). Šio vabzdžio krūtinė yra itin masyvi, plataus profilio, padengta pelenų pilkumo plaukeliais su dvejomis juodomis išilginėmis juostomis. Pilvelis yra ilgas, verpstiškas ir smailėjantis, o išilgai jo nugarinės dalies praeina šviesiai pilka skiriamoji juosta. Unikalus pilvelio segmentų šonų raštas susideda iš pakaitomis einančių ryškiai rožinių, juodų ir siaurų baltų skersinių žiedų. Galva yra didelė ir plati, su didžiulėmis, pusrutuliškomis, briaunotomis akimis, kurios pritaikytos matyti visiškoje tamsoje. Šios rūšies antenos yra storos, tvirtos, balkšvai pilkos spalvos, o patinų – pastebimai stambesnės nei patelių. Burnos aparatui būdingas išskirtinai ilgas, spirale susuktas straublelis, kuris ramybės būsenoje paslepiamas po galva, o ištiestas gali viršyti dešimt centimetrų. Priekiniai sparnai yra ilgi, siauri, smailia viršūne, išmarginti sudėtingu pilkų, tamsiai rudų bei juodų brūkšnelių maskuojamuoju raštu. Užpakaliniai sparnai yra gerokai mažesni, šviesiai pilki, su trimis ar keturiomis tamsiomis, gerai matomomis skersinėmis juostomis. Kojos yra labai tvirtos, padengtos tankiais plaukeliais, o jų blauzdos turi stiprius dyglius ir porinius pentinus, padedančius drugeliui tvirtai įsikibti į substratą. 

     Tai vienas galingiausių ir greičiausių pasaulio drugių, galintis išvystyti iki 50 km/h greitį ir skrydžio metu suformuoti iki 100 sparnų suplasnojimų per sekundę. Kadangi vijoklinis sfinksas yra tolimas migrantas, jo aptikimo vietos šiauriniuose kraštuose labiau priklauso nuo maisto šaltinių, o ne nuo stabilių gamtinių ekosistemų. Drugiai ir jų vikšrai dažniausiai aptinkami bulvių laukuose, runkelių plantacijose ir kukurūzų pasėliuose, kur gausiai veši dirviniai vijokliai. Miestų parkai, priemiesčių sodybos, privatūs sodai, daržai ir kapinės yra patys patraukliausi biotopai drugiams dėl gausios nektaringų gėlių įvairovės. Sausos ir atviros pievos, dykvietės, pakelės, geležinkelių pylimo šlaitai ir upių slėniai, kur augalai maitintojai gauna daug saulės šviesos. Šviesūs miško pakraščiai bei natūralios krūmų proskynos, kur drugiai randa užuovėją dienos poilsiui ant medžių kamienų ar tvorų. Suaugėlis yra aktyvus vėlyvą vakarą bei naktį ir maitinasi kabodamas ore lyg kolibris, o jo rekordinis straublelis leidžia siurbti nektarą iš giliausių žiedų. Ši rūšis pasižymi stipriu migraciniu instinktu – pavasarį ir vasarą milijonai drugių iš Afrikos bei Pietų Europos skrenda į šiaurę, pasiekdami net Skandinaviją. Tropikuose šis drugys dauginasi ištisus metus, o vidutinėse platumose (taip pat ir Lietuvoje) iš pietų atskridę individai išvysto vieną vasaros–rudens generaciją. Patelės kiaušinėlius deda pavieniui ant mitybinių augalų lapų, o išsiritę vikšrai maitinasi naktimis, dieną slėpdamiesi dirvos paviršiuje po lapais. Užaugęs vikšras įsirausia giliai į žemę (iki 10–20 cm) ir suformuoja lygų urvelį, kuriame virsta lėliuke, tačiau mūsų klimato zonoje ji nesugeba peržiemoti ir peršalusi žūsta. 

     Šie drugiai ištisus metus gyvena, dauginasi ir sėkmingai žiemoja visoje Afrikoje, Pietų Europoje (Viduržemio jūros regione), Pietų bei Pietryčių Azijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Šiose šiltojo klimato juostose jie suformuoja kelias generacijas per metus. Pavasarį ir vasarą suaugėliai pradeda masines keliones į šiaurę. Migracijos bangos apima Vidurio, Vakarų ir Šiaurės Europą (pasiekia net Islandiją bei Skandinavijos šiaurinius regionus) bei Vidurio Aziją (pavyzdžiui, Tiandžanio ar Pamyro kalnus).