Sfinksai (Sphingidae) yra didelių, stiprių ir greitai skraidančių drugių (Lepidoptera) šeima, pasaulyje vienijanti apie 1 450 rūšių.

     Sfinksai yra stambūs arba vidutinio dydžio naktiniai drugiai, pasižymintys kompaktišku, hidrodinaminiu kūnu. Šių vabzdžių krūtinė yra itin masyvi ir stipriai raumeninga, nes joje sutelkti galingi skraidomieji raumenys. Pilvelis yra storas, verpstės formos, o link galinio segmento tolygiai smailėjantis.Galva yra didelė, su gerai išsivysčiusiomis, pusrutuliškomis briaunotomis akimis. Sfinksų antenos yra storos, verpstiškos ir palaipsniui smailėjančios į viršūnę. Daugumos rūšių burnos aparatas turi itin ilgą, spirališkai susuktą straublelį, skirtą siurbti nektarą iš gilių vamzdiškų žiedų. Priekiniai sparnai yra ilgi, siauri, standūs ir smailūs, pritaikyti labai greitam skrydžiui. Užpakaliniai sparnai yra gerai išsivystę, tačiau pastebimai trumpesni už priekinius ir dažnai pasižymi ryškesniu spalviniu raštu. Šių drugių kojos yra tvirtos, apaugusios tankiais plaukeliais bei dygliukais, o blauzdos turi porinius pentinus. Visas suaugėlio kūnas ir sparnų paviršius yra tankiai padengti smulkiais, prie kūno prigulusiais žvyneliais, kurie suformuoja maskuojamuosius arba įspėjamuosius piešinius. 

     Sfinksai renkasi buveines, kuriose gausu žydinčių nektaringų augalų (suaugėliams) ir specifinių mitybinių augalų (vikšrams). Pagrindiniai jų biotopai Lietuvoje ir Europoje yra šviesūs lapuočių ir mišrūs miškai, pamiškės, kirtavietės bei krūmynai. Čia gyvena tokios rūšys kaip tuopinis (Laothoe populi), akiuotasis (Smerinthus ocellata) ar ligustrinis sfinksas. Sausose, gerai saulės įšildomose pievose, upių slėniuose, kalvų šlaituose ir viržynuose dažnai sutinkami lipikiniai (Hyles gallii) ar karpažoliniai sfinksai. Sodybose, miestų parkuose, soduose, daržuose ir kapinėse sfinksus vilioja gausiai sodinami dekoratyviniai naktį kvepiantys gėlių (pavyzdžiui, petunijų, nakvišų, flioksų) ir alyvų krūmai. Drėgnos pievos, ežerų ir upių pakraščiai, kur gausiai želia ožkarožės ar kiti drėgmę mėgstantys augalai, būtini pievinio sfinkso (Deilephila elpenor) vikšrams. Didžioji dauguma rūšių yra naktiniai arba prieblandos gyvūnai. Jie turi unikalią savybę siurbti nektarą plasnodami vietoje, nenutūpdami virš žiedo, todėl yra puikūs augalų apdulkintojai. Kai kurios rūšys (pavyzdžiui, kamaniniai sfinksai) yra aktyvios dieną. Sfinksai yra vieni greičiausių ir ištvermingiausių skraidytojų tarp vabzdžių. Dalis rūšių kasmet migruoja tūkstančius kilometrų. Pavyzdžiui, Lietuvoje stebimi kaukolėtieji (Acherontia atropos) ar oleandriniai sfinksai (Daphnis nerii) atskrenda iš Pietų Europos ar net Šiaurės Afrikos. Patelės kiaušinėlius deda tiesiai ant mitybinių augalų. Vikšrai maitinasi lapais, spygliais ir yra monofagai arba oligofagai (prisitaikę prie konkrečių augalų genčių ar šeimų). Pavyzdžiui, ligustrinio sfinkso vikšrai minta alyvų, uosių, ligustrų lapais. Užaugę vikšrai nusileidžia ant žemės ir įsirausia į dirvą arba paklotę. Ten jie virsta lėliukėmis ir vietinės rūšys šioje stadijoje praleidžia žiemą. 

     Šios šeimos drugiai yra paplitę visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Didžiausia rūšių įvairovė ir tankumas sutinkami atogrąžų ir subtropinių zonų regionuose (Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, Pietryčių Azijoje). Vidutinių platumų bei subarktinėse zonose rūšių skaičius staiga mažėja. Čia sutinkamos tik kelios dešimtys prisitaikiusių vietinių arba tolimas migracijas vykdančių rūšių.