Barzdotasis keklikas (Alectoris barbara) yra fazaninių (Phasianidae) šeimos paukštis.

     Suaugusio paukščio kūno ilgis siekia 34–38 centimetrus, o sparnų mojis sudaro apie 46–49 centimetrus. Šios rūšies atstovams būdingas nežymus lytinis dimorfizmas, todėl patinai ir patelės išoriškai yra labai panašūs. Patino kūno masė vidutiniškai yra apie 461 gramą, o patelės yra smulkesnės ir sveria apie 376 gramus. Paukščio snapas, pasturgalis ir plikos odos žiedas aplink akis yra ryškios raudonos spalvos.Viršugalvis ir pakaušis nuspalvinti tamsia kaštonine ruda spalva, kuri aiškiai skiriasi nuo kitų keklikų genčių rūšių. Ties kaklo šonais ir gerkle driekiasi plati pilkai melsva juosta, pereinanti į kaštoninį antkaklį su baltais taškeliais. Šoninėse kūno dalyse, po sparnais, išsidėstę ryškūs, vertikalūs skersiniai dryžiai, sudaryti iš juodų, baltų ir rudų plunksnų derinio. Nugara, pečiai ir viršutinės sparnų plunksnos pasižymi vientisa, maskuojančia smėlio-pilkšva spalva. Krūtinė yra melsvai pilko atspalvio, o pilvo sritis palaipsniui pereina į šviesią rusvą arba gelsvą spalvą. Patinai ant melsvai rausvų kojų (pastaibių) turi išreikštus bukos formos pentinus. 

     Tai tipiškas sausų ir atvirų vietovių paukštis. Pirmenybę teikia uolingoms kalvoms, statiems sausiems šlaitams, akmenuotoms terasoms ir pusdykumėms su reta kserofitine augalija bei žemais krūmokšniais. Dažnai aptinkamas ekologiškai degradavusiose miško vietose, apleistose žemės ūkio naudmenose, alyvmedžių, citrusinių vaisių ir palmių giraitėse. Gyvena įvairiuose aukščiuose – nuo jūros lygio lygumų iki 3 300 metrų aukščio kalnų (Aukštojo Atlaso kalnuose Maroke). Aridiniuose (sausringuose) regionuose paukščiai laikosi išilgai išdžiūvusių upių vagų, kur auga tankesni krūmai, suteikiantys pavėsį ir apsaugą nuo plėšrūnų. Tai dieniniai paukščiai, maitintis ir ieškoti vandens girdyklose jie pradeda anksti auštant. Pajutę pavojų, jie linkę greitai bėgti uolėtu paviršiumi į viršų ir pakyla skristi tik kraštutiniu atveju, skleisdami triukšmingą sparnų plakimą. Monogaminės poros pradeda formuotis vasario–kovo mėnesiais. Pasibaigus veisimosi sezonui, rudenį, paukščiai jungiasi į bendras šeimynines grupes. Lizdas yra paprasta, negili duobutė žemėje, menkai išklota žole, lapais ir paslėpta po tankia žole, krūmu ar uolos briauna. Tunise užfiksuoti atvejai, kai saugodamiesi nuo antžeminių plėšrūnų šie paukščiai perėjo medžiuose, užimdami apleistus berberinių šarkų lizdus. Patelė deda 10–16 kiaušinių (kartais nuo 6 iki 27). Kiaušinius peri tik patelė, inkubacija trunka apie 24 dienas. Ekstremalių sausrų metais paukščiai gali visiškai nesiveisti. Išsiritę jaunikliai palieka lizdą vos tik nudžiūvę ir iškart patys seka paskui tėvus bei maitinasi. Suaugę paukščiai daugiausia yra žolėdžiai. Jie lesa įvairias sėklas, lapus, ūglius, šakniavaisius, žoles ir uogas. Skruzdėlės, vabalai ir kiti smulkūs vabzdžiai sudaro svarbų mitybos papildą, ypač jauniklių augimo periodu, kai jiems reikalingas didelis baltymų kiekis. 

     Barzdotasis keklikas yra sėslus paukštis, kurio paplitimo arealas apima Šiaurės Afriką bei kelis Viduržemio jūros regionus. Rūšis yra paplitusi siaura geografine juosta Šiaurės Afrikoje, šiauriau Sacharos dykumos: Maroke, Alžyre, Tunise, Libijoje ir šiaurės vakarų Egipte. Pietiniai arealo pakraščiai siekia Vakarų Sacharą ir šiaurinę Mauritaniją. Izoliuota populiacija taip pat užfiksuota šiaurės Čade (Tibesčio kalnyne). Už Afrikos žemyno ribų paukščiai aptinkami Sardinijoje. Čia gyvena didžiausia Europos populiacija (apie 5 000–10 000 perinčių porų), manoma, introdukuota dar senovės romėnų laikais. Taip pat paplitę beveik visose pagrindinėse Kanarų salose, išskyrus Gran Kanariją. Nedidelė, bet stabili izoliuota kolonija randasi Iberijos pusiasalio pietiniame taške - Gibraltare.