Gražioji alpinija (Alpinia zerumbet) yra imbierinių (Zingiberaceae) šeimos augalų rūšis. Šis augalas yra ypač vertinamas dėl savo egzotiškos išvaizdos, didelių dekoratyvių lapų ir išskirtinių, kriaukles primenančių žiedų. 

     Tai daugiametis tropinis augalas, išaugantis iš stambių požeminių šakniastiebių. Jo statūs, tvirti klaidingi stiebai natūraliomis sąlygomis pasiekia iki trijų metrų aukštį. Dideli, lancetiškos formos lapai išsidėsto pražangiai ir turi trumpus lapkočius. Lapų lakštai yra lygiakraščiai, smailėjantys, odiški, blizgiu paviršiumi ir ryškiu viduriniu gyslotumu. Trinami lapai skleidžia specifinį, aštroką, imbierui būdingą eterinių aliejų aromatą. Nusvirusieji kekių pavidalo žiedynai formuojasi stiebų viršūnėse ant ilgų žiedynkočių. Pumpurai yra pailgi, vaškiniu paviršiumi, primenantys porcelianines jūros kriaukles. Žiedo taurelė yra balta arba švelniai rausva, o jos viršūnėlė nuspalvinta rausvu atspalviu. Atsivėrusi stambi lūpa pasižymi ryškia geltona spalva su tamsiai raudonais taisyklingais dryžiais. Vaisius yra rutuliška, briaunota, subrendusi raudonos spalvos dėžutė su keliomis sėklomis. Augalo šaknų sistemą sudaro mėsingas, giliai įsišaknijantis ir greitai besiplečiantis šakniagumbis. 

      Natūraliai auga miškų pakraščiuose, proskynose, upių bei upelių pakrantėse ir drėgnose slėnių vietose. Veši derlingame, humusingame, rūgštoko pH ir nuolat drėgname, bet vandeniui pralaidžiame dirvožemyje. Miško sąlygomis augalas prisitaikęs prie dalinio pavėsio arba filtruotos šviesos, kurią praleidžia aukštesnių medžių lajos. Biotopui būdingas aukštas aplinkos oro drėgnumas ir švelnios, šiltos žiemos (be stiprių šalnų). Aaugalas intensyviausiai dauginasi klonavimosi būdu – per šakniastiebius. Tai leidžia suformuoti didžiulius genetinius klonus vienoje teritorijoje. Po sėkmingo žiedų apdulkinimo išsivysto sėklos, kurias natūraliose buveinėse išnešioja paukščiai arba smulkūs gyvūnai. Tačiau kultūrinėse populiacijose sėklų gyvybingumas dažnai būna sumažėjęs, todėl dominuoja vegetatyvinis ciklas. Augalo audiniuose vyksta aktyvi antrinių metabolitų sintezė. Lapuose ir šakniagumbiuose gausu linalolio, pineno, eugenolio ir 1,8-cineolio. Šie junginiai atlieka apsauginę biologinę funkciją – atbaido žolėdžius gyvūnus ir kenkėjus bei saugo nuo grybelinių infekcijų. Augalas sintetina didelį kiekį antioksidacinių medžiagų, kurios padeda jam toleruoti intensyvią tropikų saulės spinduliuotę bei stresą.

     Alpinia zerumbet paplitusi Rytų ir Pietryčių Azijoje, tačiau dėl savo dekoratyvumo buvo išplatinta po visus pasaulio tropikų ir subtropikų regionus. Rytų Azijoje arealas apima Pietų Kiniją (įskaitant Hainano salą), Taivaną bei pietinę Japonijos dalį (Riūkiū/Nansei salas). Pietryčių Azijoje paplitusi Vietname, Laose, Kambodžoje, Tailande, Mianmare ir Malaizijos pusiasalio šiaurinėje dalyje. Pietų Azijoje - Indijos šiaurės rytinėje dalyje ir Bangladeše. Žmonėms aktyviai gabenant šį augalą dėl grožio, vaistinių bei kulinarinių savybių, jis sėkmingai natūralizavosi Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje - JAV (ypač Floridos valstijoje), Karibų jūros salos (Kuba, Puerto Rikas, Dominikos Respublika). Pietų Amerikoje - Brazilija, Bolivija. Afrikoje - Pietų Afrikos Respublika bei Atlanto vandenyno salos (Šv. Elenos sala, Azorai, Kanarų salos). Okeanijoje - Havajų salos, Fidžis, Prancūzijos Polinezija, Naujoji Kaledonija, Palau. Kai kuriose teritorijose, kur buvo įvežtas (pvz., PAR, Havajuose, Kuboje ir Fidžyje), šis augalas yra oficialiai paskelbtas invazine rūšimi arba aplinkai pavojinga piktžole. Dėl gebėjimo subrandinti iki 1000 sėklų viename kvadratiniame metre ir intensyvaus plėtimosi šaknynais, jis upelių pakrantėse bei miškuose suformuoja neįžengiamus brūzgynus, visiškai išstumdamas vietinę augaliją.