Meksikinė ambistoma (Ambystoma mexicanum) yra uodeguotųjų varliagyvių (Urodela) būrio, ambistominių (Ambystomatidae) šeimos varliagyvių rūšis. Jos lervinė būsena vadinama Aksolotliu.

     Suaugę individai paprastai pasiekia 20–30 cm ilgį, o jų svoris gali viršyti 300 gramų. Šios rūšies galva yra išskirtinai plati, plokščia ir atrodo neproporcingai didelė, palyginti su likusiu cilindro formos liemeniu. Abiejuose galvos šonuose yra išsidėsčiusios trys poros ilgų, plunksniškų išorinių žiaunų, kurios atlieka pagrindinę kvėpavimo funkciją vandenyje. Šios ryškios žiaunų gijos yra gausiai aprūpintos kraujagyslėmis, todėl priklausomai nuo gyvūno aktyvumo ir deguonies kiekio įgyja raudoną arba rausvą atspalvį. Mažos, tamsios aksolotlio akys neturi vokų, o platūs burnos kampučiai sukuria nuolatinės „šypsenos“ įspūdį. Gyvūno oda yra visiškai lygi, gleivėta ir minkšta, o išilgai liemens šonų aiškiai matomos gilios kostalinės vagelės. Priekinės aksolotlio galūnės turi po keturis ilgus, plonus pirštus, o užpakalinės kojos yra penkiapirštės, neturinčios plaukiamųjų plėvelių. Nuo galvos galo per visą nugarą ir uodegą driekiasi aukštas, skaidrus plaukiamasis pelekas, padedantis gyvūnui lanksčiai judėti vandens sluoksniuose. Šoniniu atžvilgiu stipriai suplota, ilga ir raumeninga uodega sudaro maždaug pusę viso šio amfibijos kūno ilgio. Laukinėje gamtoje vyrauja tamsi, pilkai ruda ar juoda kūno spalva su smulkiais tamsiais taškeliais, tačiau nelaisvėje dirbtinai išvestos populiarios leucistinės bei albinosinės formos. 

     Natūralus biotopas laukinėje gamtoje šiuo metu yra kritiškai sunykęs. Istoriškai gyveno aukštikalnių ežerų sistemose (Ksočimilko ir Čalko) netoli Meksiko miesto, maždaug 2200 metrų aukštyje. Šiuo metu ežerai nusausinti, o vienintelė likusi buveinė yra Chočimilko ežero kanalų ir pelkių tinklas. Mėgsta gilų, drumzliną, vėsų (ideali temperatūra apie 14–20 °C) gėlą vandenį, kuriame gausu tankios vandens augalijos. Dėl urbanizacijos, vandens taršos ir introdukuotų invazinių žuvų (tilapijų bei karpių), kurios ėda aksolotlių kiaušinėlius, natūralus biotopas yra ties išnykimo riba. Biologai dabar bando juos reintrodukuoti atkurtose senosiose actekų dirbtinėse salose. Dėl neotenijos (t. y. visą gyvenimą išlieka lervos stadijoje) aksolotliai yra išskirtinai vandens gyventojai. Jie niekada laukinėje gamtoje neišlipa į sausumą. Kvėpuoja išorinėmis žiaunomis, tačiau turi ir primityvius plaučius, todėl kartais iškyla į paviršių įkvėpti oro. Tai naktiniai ir prietemos gyvūnai. Dieną jie praleidžia tūnodami tarp vandens augalų, po akmenimis ar slėpdamiesi šešėlyje. Aktyvūs mėsėdžiai plėšrūnai. Kadangi jų dantys yra smulkūs ir pritaikyti tik grobiui sulaikyti, jie naudoja vakuumo jėgą – staigiai išplečia burną ir įsiurbia grobį (kirmėles, vabzdžių lervas, smulkius vėžiagyvius ir žuvytes). Subręsta maždaug 1,5 metų amžiaus. Pavasarį patinas atlieka vestuvinį šokį, padeda spermatoforą, o patelė jį surenka kloaka. Apvaisintus kiaušinėlius (nuo 100 iki daugiau nei 600 vnt.) patelė po vieną priklijuoja prie augalų lapų. Laukinėje gamtoje ir geromis sąlygomis nelaisvėje aksolotliai gali išgyventi nuo 10 iki 15 metų.