Maišuotis Amicta cabrerai yra maišuotinių (Psychidae) šeimos drugys. Tai endeminė Kanarų salų rūšis. Rūšį 1894 metais pirmasis aprašė austrų entomologas Hans Rebel.

     Pasižymi itin stipriai išreikštu lytiniu dimorfizmu. Patinų sparnai vidutinio dydžio, trapūs, pusiau skaidrūs, pilkšvai rudos arba gelsvai rudos spalvos. Jie yra padengti labai retais plaukeliais bei žvyneliais, todėl atrodo lyg stikliniai. Kūnas tankiai apaugęs ilgais, puriais pilkais arba rudais plaukeliais, ypač ties galva ir krūtine. Antenos plunksniškos (šukiškos). Jos padeda patinui iš toli užuosti patelių skleidžiamus feromonus. Suaugę patinai visiškai nesimaitina, jų burnos aparatas yra redukuotas. Patelių išvaizda labiau primena kirmėlę nei drugį. Kūnas minkštas, maišelio formos, gelsvos arba balkšvos spalvos. Visiškai nėra sparnų, o kojos bei antenos yra stipriai redukuotos arba visiškai išnykusios. Vikšro kūno priekinė dalis (galva ir krūtinė su kojomis) yra sukietėjusi, tamsi, marga, pritaikyta judėjimui. Pilvelis – minkštas, paslėptas namelyje. Namelis yra pailgas, cilindro formos, suktas iš šilko, o išorėje apklijuotas simetriškai išdėliotomis, išilgai pritvirtintomis sausomis šakelėmis, augalų stiebeliais ar karpažolių likučiais. Šis dėklas auga kartu su vikšru ir idealiai imituoja aplinkos augaliją. 

     Gyvena pusdykumių tipo sausringuose krūmynuose, kurie išsidėstę salų pakrantėse ir žemumose (iki 600–800 metrų virš jūros lygio). Čia dominuoja sultingos karpažolės. Tai karštas, sausas biotopas, gaunantis labai mažai kritulių, tačiau pasižymintis didele saulės radiacija bei akmeningu, vulkaniniu dirvožemiu. Vikšrai dažniausiai aptinkamos ant uolų, akmeninių tvorų kraštų arba tiesiai ant mitybinių augalų stiebų, kur jų nameliai susilieja su aplinka. Išsiritęs patinas iškart pakyla į orą ieškoti patelės. Jo skrydis yra greitas ir chaotiškas. Patelė neišlenda iš savo kokono – ji tik iškiša pilvelio galą ir skleidžia feromonus. Patinas apvaisina patelę pro apatinę kokono angą. Po poravimosi patelė sudeda kiaušinėlius tiesiai į savo pačios tuščią lėliukės išnarą kokono viduje, taip papildomai apsaugodama būsimą kartą. Netrukus po to ji žūsta. Tik išsiritęs iš kiaušinėlio, mažas vikšras iškart pradeda lipdyti savo pirmąjį dėklą iš šilko ir smulkių smėlio ar augalų dalelių. Vikšrui augant, kokonas nuolat ilginamas ir platinamas, į jį įpynant stambesnes sausas šakeles. Vikšras niekada visiškai neišlenda iš kokono – judėdamas ar maitindamasis jis iškiša tik priekinę kūno dalį su kojomis. Atėjus laikui virsti lėliuke, vikšras tvirtai pritvirtina kokoną šilko gijomis prie uolos arba šakos ir apsisuka jame priešinga kryptimi (kad suaugėlis galėtų lengvai išlįsti pro apatinę angą). Vikšrai yra polifagai – jie minta įvairiais sausringų zonų augalais. Pagrindinis racionas susideda iš karpažolinių (Euphorbia) augalų dalių, sausų žolių ir vietinių krūmokšnių lapų. Suaugę drugiai (tiek patinai, tiek patelės) visiškai neminta.

     Rūšis aptinkama Tenerifėje, Gran Kanarijoje ir La Palmoje.