Maišuočiai (Psychidae) yra drugių (Lepidoptera) būrio šeima, pasaulyje vienijanti apie 1 350 rūšių. Šie vabzdžiai garsėja tuo, kas vikšrai gamina nešiojančius apsauginius namelius.

     Būdingas kraštutinis lytinis dimorfizmas. Patinų sparnai nedideli arba vidutinio dydžio (išskleisti 12–36 mm), dažniausiai pilki, rudi ar juodi, be ryškių raštų. Daugumos rūšių sparnai yra beveik skaidrūs, nes juos dengia ne platūs žvyneliai (kaip kitų drugių), o ploni plaukeliai. Kūnas tankiai apaugęs ilgais, puriais plaukeliais, todėl atrodo stambus ir gauruotas. Antenos didelės, plunksniškos arba šukiškos. Jose sutelkta daugybė chemoreceptorių, leidžiančių iš toli užuosti patelių skleidžiamus feromonus. Burnos aparatas visiškai redukuotas. Patinai neturi straubliuko, negali maitintis, todėl jų gyvavimo trukmė po išsiritimo tėra kelios valandos ar dienos. Patelės turi trumpas kojas ir antenas, tačiau visiškai neturi sparnų (arba jie tėra mažos, nefunkcionalios ataugos). O yra rūšių, kurių patelės išoriškai visiškai neprimena suaugusio drugio. Jos neturi sparnų, kojų, akių ir antenų. Jų kūnas panašus į minkštą maišą ar kirmėlę, kuriame beveik visą vietą užima kiaušidės. Jos niekada nepalieka savo vikšro namelio. Vikšrai yra minkšti, pailgi, tačiau jų galva ir krūtinės segmentai yra stipriai sukietėję ir dažnai tamsiai raštuoti. Tai apsaugo vabzdį, kai jis iškiša kūno priekį maitinimuisi. Turi 3 poras stiprių krūtinės kojų, skirtų kabintis į substratą ir tempti namelį. Pilvelio kojos yra modifikuotos – jos turi specialius kabliukus, kuriais vikšras tvirtai įsikimba į maišelio viduje esantį šilką, kad neiškristų. Namelis (maišelis) gaminamas iš šilko ir aplinkos medžiagų. Jo forma (verpstės, cilindro, sraigės formos) ir išorinis dekoras (smėlis, šakelės, lapų gabaliukai, kerpės) yra specifiški kiekvienai rūšiai ir padeda jas identifikuoti. 

     Dėl gebėjimo maitintis kerpėmis ir samanomis, maišuočiai gali apgyvendinti vietas, kurios kitiems drugiams yra netinkamos. Gyvena miškuose ir pamiškėse, čia vikšrai aptinkami ant ąžuolų, beržų, eglių ar pušų kamienų, kur gausu samanų bei kerpių. Sausose pievose, viržynuose, kopose ir pakelėse gyvenančios rūšys savo nameliams statyti dažniau naudoja sausas žolių stiebalų dalis ar smėlio grūdelius.  Miestuose ant betoninių paviršių gausiai augantys mikroskopiniai dumbliai ir kerpės tampa puikiu maisto šaltiniu mažosioms maišuočių rūšims. Kalnuotose vietovėse tam tikros rūšys specializuojasi gyventi tik ant plonų uolų atodangų, kur jų nameliai, apklijuoti akmens dulkėmis, tampa idealiai nematomi plėšrūnams. Kadangi kirmėliškos patelės niekada nepalieka savo maišelio, jos iškiša tik kūno galą ir į aplinką išskiria stiprius feromonus. Patinas, pajutęs kvapą savo plunksniškomis antenomis, atskrenda, nutupia ant maišelio ir įkiša savo lankstų pilvelį į namelio vidų, kad apvaisintų patelę. Apvaisinta patelė kiaušinėlius sudeda tiesiai į savo pačios lėliukės išnarą, esančią namelio viduje. Dažnai po dėjimo patelės kūnas susitraukia ir ji žūsta iškrisdama iš maišelio, o kiaušinėliai lieka saugiai apsaugoti šilko šarve. Maišuočiai žiemoja vikšro stadijoje. Atėjus rudeniui, vikšras pritvirtina savo namelį prie tvirto pagrindo (kamieno, šakos, akmens) šilko gijomis, sandariai uždaro angą ir užmiega iki pavasario. Vikšrai yra pagrindinė stadija, kurioje kaupiama energija. Dauguma rūšių yra polifagai (minta įvairiu maistu). Jie graužia samanų, kerpių, dumblių apnašas nuo medžių kamienų, akmenų ar tvorų. Didesnės rūšys minta lapuočių ir spygliuočių medžių lapais, žoliniais augalais. Suaugę drugiai (tiek patinai, tiek patelės) visiškai nesimaitina, nes jų burnos aparatas yra redukuotas. Jų vienintelė funkcija – pratęsti giminę. 

     Paplitę visame pasaulyje – jų nerandama tik Antarktidoje. Tropikuose sutinkama didžiausia rūšių įvairovė. Australija yra vienas iš pagrindinių šios šeimos evoliucijos centrų, kuriame užfiksuota apie 350 rūšių.