Paragvajinis ananasas (Ananas bracteatus) yra bromelijinių (Bromeliaceae) šeimos augalų rūšis. Atlikus išsamius genetinius tyrimus, taksonomai jį oficialiai patvirtno kaip valgomojo ananaso porūšį - Ananas comosus var. bracteatus. 

     Augalas savo dydžiu beveik nenusileidžia valgomajam ananasui ir gali pasiekti apie 1 metro aukštį. Paragvajinio ananaso lapai yra žymiai ilgesni ir siauresni nei valgomojo ananaso. Šių lapų kraštai turi itin aštrius, lenktus spyglius, kuriais laukinėje gamtoje augalas ginasi nuo gyvūnų. Populiarių kambarinių formų lapija išsiskiria ryškiu margumu su baltais, geltonais ar rausvais kraštais. Didžiausias abiejų augalų morfologinis skirtumas pastebimas jų žiedynuose ir vaisiuose. Paragvajinio ananaso viršūniniai priežiedžiai yra dideli, odiški ir nusidažo intensyvia raudona arba rausva spalva. Tuo tarpu valgomojo ananaso priežiedžiai išlieka žali arba gelsvi ir yra kur kas mažesni. Patys paragvajinio ananaso žiedai žydi melsvai violetine spalva, suformuodami tankią varpą. Iš jų išsivysto palyginti nedidelis, pailgas, ryškiai raudonos spalvos sudėtinis vaisius. Šio vaisiaus viduje susiformuoja daug kietų, juodų sėklų, kurios pramoniniuose ananasuose yra visiškai išnykusios. Valgomojo ananaso minkštimas yra geltonas ir labai sultingas, o paragvajinio – sausesnis ir pluoštinis. Taip pat šis dekoratyvinis augalas subrandina kur kas daugiau šoninių atžalų prie pagrindo. 

     Tai žemumų bei neaukštų kalvų augalas, natūraliai aptinkamas nuo 140 iki 500 metrų aukštyje. Jis auga atogrąžų pusiau metančiuose lapus (pusiau visžaliuose) ir drėgnuose miškuose. Laukinėje gamtoje jis dažniausiai veši miško pakraščiuose, proskynose arba po retesniu medžių skliautu, kur pasiekia dalinis šešėlis arba filtruota saulės šviesa. Visiškoje miško tamsumoje jis neauga, nes jam reikalinga šviesa ryškiems priežiedžiams formuoti. Mėgsta purius, gerai vėdinamus, vandeniui laidžius dirvožemius, kuriuose yra daug suyrančios organinės medžiagos (miško paklotės, lapų žemės). Nepakenčia stovinčio vandens ir užmirkusių pelkių. Nors didžioji dalis šių augalų miške auga ant žemės kaip sausumos augalai, tam tikromis sąlygomis jie gali elgtis ir kaip epifitai – įsitvirtinti ant stambių medžių šakų ar kamštinių struktūrų, kur susikaupia organinės liekanos. Šiam biotopui būdingas pastoviai šiltas (tropinis) klimatas be šalčių ir aukšta santykinė oro drėgmė. Augalas yra prisitaikęs prie sezoninių kritulių pokyčių, kuriuos lengviau ištveria dėl savo kietų, drėgmę taupančių lapų. Paragvajinis ananasas yra monokarpinis augalas. Viena lapų skrotelė (rozetė) per savo gyvenimą sužydi ir subrandina vaisių tik vieną vienintelį kartą. Vystymasis nuo jauno augalo iki žydėjimo laukinėje gamtoje gali trukti kelis metus (kambario sąlygomis kartais net iki 8 metų). Subrandinęs vaisių, pagrindinis motininis augalas palaipsniui sunyksta ir žūsta. Išlikimą užtikrina prie stiebo pagrindo ir lapų pažastyse intensyviai leidžiamos šoninės atžalos, kurios perima maisto medžiagas ir pradeda naują ciklą. Priešingai nei kultūriniai valgomieji ananasai, kurie yra sterilūs ir vaisius veda be apdulkinimo, paragvajinis ananasas pasižymi pilnaverčiu lytiniu dauginimusi. Laukinėje gamtoje ryškūs raudoni priežiedžiai ir violetiniai žiedai pritraukia kolibrius, kurie yra pagrindiniai šio augalo apdulkintojai. Po sėkmingo kryžminio apdulkinimo, kiekvienoje vaisyno „akelėje“ (uogoje) subręsta mažos, kietos, rudos arba juodos sėklos. Tai leidžia augalui genetiškai diversifikuotis ir plisti didesniais atstumais padedant miško paukščiams bei gyvūnams. 

     Augalas savaime auga Paragvajuje, Brazilijoje (įskaitant Amazonijos regiono pakraščius), Šiaurės Argentinoje, Bolivijoje ir Ekvadore.