Trapusis gluodenas (Anguis fragilis) yra žvynaroplių (Squamata) būrio roplys, priklausantis gluodenų (Anguidae) šeimai. Lietuvoje jis dar vadinamas ir geležine gyvate ar varine gyvate. Tai vieni ilgiausiai gyvenančių driežų; laisvėje gali išgyventi iki 20–30 metų, o nelaisvėje užfiksuotas rekordinis 54 metų amžius.

     Kūnas cilindriškas, ilgas, be jokio matomo kaklo perėjimo tarp galvos ir liemens. Suaugę individai paprastai siekia 35–45 cm ilgį, tačiau rekordiniai egzemplioriai gali užaugti iki 50–60 cm. Uodega yra ilgesnė už liemenį ir baigiasi rageniniu spygliu. Gluodenai pasižymi tuo, kad pavojaus metu gali numesti uodegą, kuri vėliau atauga tik kaip trumpas bigė. Skirtingai nei gyvatės, gluodenai turi judančius vokus ir gali mirksėti. Jų liežuvis yra platus, dvišakas, bet ne toks ilgas ir smailas kaip gyvačių. Kad jį iškištų, gluodenai turi šiek tiek praverti burną, nes neturi viršutinės lūpos išpjovos. Turi nedideles išorines ausų angas, kurių gyvatės neturi. Kūnas padengtas lygiais, apvaliais arba šešiakampiais žvynais, kurie persidengia kaip stogo čerpės. Tai suteikia gyvūnui blizgią, tarsi „metalinę“ išvaizdą. Po žvynais yra rageninės plokštelės (osteodermos), kurios daro kūną standesnį nei gyvačių. Odą gluodenai keičia lopais, o ne neriasi visa „išnara“ kaip gyvatės. Patinai vienodos spalvos (pilkšvi, bronziniai), kartais turi melsvų dėmių ant nugaros. Jų galvos paprastai yra santykinai stambesnės nei patelių. Patelės stambesnės už patinus, turi tamsius šonus ir siaurą tamsią juostelę einančią per nugaros vidurį. Jaunikliai labai kontrastingi – viršus sidabriškas arba auksinis, o šonai ir pilvas juodi. 

     Gluodenai renkasi vietas, kur yra pakankamai drėgmės ir gausu slėptuvių. Mėgstamiausi yra spygliuočių ir mišrūs miškai su vešliu pomiškiu, kirtavietės bei miško aikštelės. Sutinkami ir pievose, krūmynuose, viržynuose bei vandens telkinių pakrantėse. Dažnai sutinkami soduose, daržuose, apleistose sodybose, kapinėse ir parkuose. Svarbiausias buveinių elementas yra galimybė pasislėpti po akmenimis, rąstais, lentomis, lapų krūvomis ar metalo lakštais. Jie retai šildosi atvirai prieš saulę (kaip kiti driežai), dažniau renkasi šilumą po įkaitusiais daiktais. Aktyvūs nuo kovo iki spalio mėnesio. Mėgsta prietamsą – medžioja anksti ryte arba vakare, o dieną dažniausiai slepiasi. Žiemą praleidžia ramybės būsenoje graužikų urvuose, po medžių šaknimis ar komposto krūvose, kartais susirinkę po keliasdešimt individų į vieną vietą. Gluodenai yra gyvavedžiai (tiksliau – kiaušingyvavedžiai). Patelės kiaušinius nešioja savo kūne apie 3 mėnesius, o rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį „pagimdo“ 6–12 (rečiau iki 20) jauniklių, kurie iškart būna savarankiški. Tai lėti medžiotojai, mintantys daugiausia šliužais, sliekais, vabzdžių lervomis ir vorais. Dėl tokios mitybos jie yra labai naudingi sodininkams. 

     Trapusis gluodenas yra plačiai paplitęs roplys, randamas didžiojoje dalyje Europos ir gretimuose regionuose. Tačiau šiuolaikiniai genetiniai tyrimai atskleidė, kad tai, kas anksčiau laikyta viena rūšimi, iš tikrųjų yra kelių rūšių kompleksas. Anguis fragilis paplitęs Vakarų ir Vidurio Europoje, Balkanų pusiasalyje bei Skandinavijos pietuose. Jo paplitimo riba šiaurėje siekia beveik poliarinį ratą. Rytų Europoje ir Azijoje, nuo rytinės Vidurio Europos dalies iki Uralo kalnų, Kaukazo ir Irano paplitęs rytinis gluodenas (Anguis colchica). Pietų Europoje: Italijoje gyvena A. veronensis, o Graikijoje – A. graeca ir A. cephallonica. Lietuvoje trapusis gluodenas yra dažna rūšis ir paplitęs visoje šalies teritorijoje. Įdomu tai, kad Lietuva patenka į „pilkąją zoną“, kurioje susitinka dvi rūšys – Anguis fragilis ir Anguis colchica. Naujausi tyrimai rodo, kad Lietuvoje ir Latvijoje pietiniuose rajonuose dažniau aptinkama A. fragilis, o šiauriniuose gali dominuoti A. colchica arba jų hibridai.