Vandeninis pelėnas (Arvicola amphibius) yra žiurkėninių (Cricetidae) šeimos pusiau vandeninis graužikas. Dar vadinamas vandenine žiurke. Nors išvaizda jis šiek tiek primena žiurkę, genetiškai ir anatomiškai yra daug artimesnis pelėnams. 

     Vandeninis pelėnas yra stambus graužikas, kurio apvalus kūnas siekia 140–190 mm ilgį. Suaugusio individo kūno masė svyruoja maždaug 140 - 250 g. Šio gyvūno uodega yra santykinai trumpa, plaukuota, 60-120mm ilgio. Galva pasižymi buka snukučio forma, o akys bei ausų kaušeliai yra pastebimai nedideli. Mažos ausys yra beveik pilnai paslėptos tankiame kailiuke, todėl gyvūnas atrodo itin kompaktiškas. Prie ausies angos yra odos raukšlė, kuri uždengia klausos kanalą pelėnui nardant. Plaukų danga yra dvisluoksnė, sudaryta iš ilgų, blizgių akuotplaukių bei minkštų, švelnių vilnaplaukių. Kailis pasižymi puikiomis hidrofobinėmis savybėmis, kurios saugo odą nuo drėgmės ir padeda palaikyti pastovią kūno temperatūrą vandenyje. Nugaros pusės spalva dažniausiai yra tamsiai ruda arba juosvai ruda, o kartais pasitaiko visiškai juodų individų. Šonai turi šviesesnį, rusvą atspalvį, o pilvo sritis yra tamsiai pilka. Trumpos galūnės ir iš dalies plaukais apaugusios letenos yra puikiai pritaikytos tiek plaukimui, tiek žemės rausimui pakrantėse. 

     Gyvena prie lėtai tekančių upių, melioracijos griovių, ežerų, tvenkinių, pelkių ir senvagių. Būtina sąlyga – gausi nendrių, švendrų, viksvų ir meldų danga, sauganti nuo plėšrūnų. Renkasi minkštus, drėgnus, bet neužliejamus šlaitus, kuriuose lengva kasti urvus. Rudenį, pakilus vandens lygiui ar pritrūkus maisto, gali persikelti į sausesnes vietas – sodus, daržus ar pievas. Aktyvus visus metus, žiemą nemiega. Didžiausias aktyvumas pastebimas sutemose ir naktį. Kasa sudėtingus, daugiaaukščius urvus pakrančių šlaituose. Išėjimai dažnai atsiveria tiesiai po vandeniu, o lizdinės kameros ir maisto sandėliai įrengiami aukščiau, sausoje zonoje. Tai augalėdis gyvūnas. Šiltuoju metų laiku minta sultingomis vandens ir pakrančių augalų dalimis, šakniastiebiais. Rudenį ir žiemą graužia krūmų, medžių (ypač karklų, obelų) žievę, šaknis, požeminius gumbus ir sėklas. Dėl didelio vaisingumo ši rūšis geba greitai atkurti ir išplėsti savo populiaciją. Dauginimosi periodas trunka nuo pavasario (balandžio mėn.) iki ankstyvo rudens (rugsėjo mėn.). Per metus patelė atveda 3–4 vadas. Kiekvienoje vadoje būna nuo 4 iki 8 jauniklių. Nėštumo trukmė yra labai trumpa ir siekia apie 21–22 dienas. Jaunikliai vystosi sparčiai – praregi po dviejų savaičių, o lytiškai subręsta būdami vos dviejų mėnesių amžiaus. Gamtoje vandeniniai pelėnai gyvena trumpai – vidutiniškai tik 1–2 metus, nes tampa daugelio plėšrūnų grobiu. 

     Rūšis aptinkama beveik visoje Europoje – nuo Didžiosios Britanijos iki Skandinavijos ir Europos pietinių regionų. Tiesa, jos natūraliai nėra Airijoje ir Centrinėje bei Pietų Ispanijoje. Arealas driekiasi per visą Rusijos teritoriją (Sibirą) iki pat Lenos upės baseino. Pietuose paplitimo riba siekia Kazachstaną, šiaurės vakarų Kiniją (Sindziango regioną), Mongoliją bei Artimųjų Rytų šalis, tokias kaip Turkija, Iranas ir Irakas. Lietuvoje paplitęs visur, tačiau negausiai.