Cigarsukiniai (Attelabidae) yra vabalų (Coleoptera) būrio, straubliukinių (Curculionoidea) antšeimio vabzdžių šeima. Šiuo metu žinoma apie 2500 cigarsukių rūšių.

     Kūnas yra kompaktiškas, vidutinio arba smulkaus dydžio, dažnai ryškių, metališkai blizgančių spalvų. Galva už akių yra ištįsusi į aiškų kaklą, kuris pas kai kurias egzotines rūšis būna ypač ilgas. Straubliukas yra gerai išsivystęs, tiesus arba nežymiai išlenktas, skirtas augalų audiniams graužti bei kiaušdėčių angoms ruošti. Prieškrūtinėlė yra pastebimai siauresnė už antsparnių pagrindą, dažniausiai kūgio ar cilindro formos. Antsparniai yra platūs, su aiškiomis išilginėmis taškuotomis vagutėmis, visiškai dengiantys pilvelį arba paliekantys tik patį jo galiuką. Pilvelis iš apačios yra trumpas, sudarytas iš penkių matomų sternitų. Letenėlės yra pseudoketurnarės, nes ketvirtasis narelis yra labai mažas ir paslėptas dviskiautiniame trečiame narelyje. Nageliai dažniausiai yra suaugę prie pagrindo arba turi papildomus dantelius, padedančius vabalams tvirtai laikytis ant augalų. Lytinis dimorfizmas yra ryškus, todėl patinų ir patelių galvos bei prieškrūtinėlės proporcijos dažnai skiriasi. 

     Cigarsukiai dažniausiai aptinkami lapuočių ir mišriuose miškuose, miško pakraščiuose, laukymėse, krūmynuose, soduose bei parkuose. Jų pasiskirstymą biotopuose tiesiogiai lemia mitybiniai augalai, kadangi suaugėliai ir lervos yra augalėdžiai. Vabalai aktyviausi šiltuoju metų laiku saulėtose vietose, kur aptinkami ant jaunų medžių, krūmų ar žolių lapų, pumpurų bei ūglių. Daugelis vidutinių platumų rūšių išvysto vieną generaciją per metus, o žiemoja dažniausiai lervos arba lėliukės dirvožemyje, nukritusiuose lapuose. Suaugę vabalai graužia skyles lapuose arba pažeidžia jaunus pumpurus ir ūglius. Patelės pasižymi sudėtingu instinktu – prieš dėdamos kiaušinėlius, jos straubliuku dalinai įpjauna lapkotį ar lapo lakštą, kad nutrauktų sulčių tekėjimą ir audiniai suminkštėtų. Suminkštėjusį lapą patelė kojomis suvynioja į tam tikrai rūšiai būdingos formos ritinėlį, į kurio vidų padeda vieną ar kelis kiaušinėlius. Ritinėlio viduje išsivysčiusios lervos maitinasi džiūstančiais, fermentuojančiais lapo audiniais, kurie kartu atlieka ir apsauginę funkciją nuo nepalankių gamtos sąlygų veiksnių bei plėšrūnų. 

     Šeima natūraliai paplitusi visuose žemynuose, išskyrus Naująją Zelandiją, Antarktidą ir tolimąsias Okeanijos salas. Daugiau nei 80 % visų pasaulio rūšių gyvena Pietryčių Azijos, Madagaskaro, Centrinės bei Pietų Amerikos atogrąžų miškuose. Ten jie evoliucionavo kartu su milžiniška lapuočių augalų įvairove. Šiaurės pusrutulyje jų arealas siekia taigos pietinę ribą, kur pasirodo pirmieji beržynai ar drebulynai.