Žaliasis baziliskas (Basiliscus plumifrons) yra žvynaroplių (Squamata) būrio, baziliskinių (Corytophanidae) šeimos roplys.

     Suaugę individai pasiekia 60–90 cm ilgį, tačiau apie 70–75 % šio ilgio sudaro ilga, į galą smailėjanti uodega, padedanti išlaikyti pusiausvyrą. Dominuoja sodri smaragdinė arba neono žalia spalva. Šonuose ir ant nugaros dažnai matomos melsvos, baltos arba pilkšvos dėmės bei juodi dryžiai ant kaklo. Pilvas paprastai yra šviesesnis – gelsvas arba balkšvas. Akys didelės, apvalios, su ryškiai geltona rainele ir apvaliu vyzdžiu. Oda padengta mažais granuliuotais žvyneliais. Patinai turi tris išraiškingas skiauteres (keteras). Vieną ant galvos (dažnai dvigubą, primenančią šalmą), didelę ant nugaros ir uodegos keterą. Jos sudarytos iš odos, kurią prilaiko pailgos kaulinės ataugos. Patinai yra gerokai stambesni ir ryškesni už pateles. Patelės neturi nugaros ir uodegos keterų. Jos turi tik vieną, gerokai mažesnę keterą ant pakaušio. Jų kūnas smulkesnis, o spalvos gali būti kiek blankesnės. Žaliojo bazilisko užpakalinės kojos yra žymiai ilgesnės ir raumeningesnės už priekines. Užpakalinių kojų pirštai yra labai ilgi. Išilgai pirštų išsidėsčiusios specialios odos klostės, kurios sausumoje būna susiglaudusios, o bėgant vandeniu išsiskleidžia. Tai padidina pėdos paviršiaus plotą ir leidžia sukurti oro pagalves, laikančias driežą paviršiuje. Uodega šonuose suspausta (plokščia), todėl veikia kaip puikus vairas plaukiant. 

     Jų pagrindinė buveinė yra drėgnieji atogrąžų miškai. Jiems būtina itin didelė oro drėgmė (70–80 %). Jie beveik niekada nenutolsta nuo upių, upelių, ežerų ar pelkių. Vanduo jiems tarnauja kaip pagrindinis pabėgimo kelias nuo plėšrūnų. Po vandeniu neišnirdami gali išbūti beveik valandą. Tai pusiau medžiuose gyvenantys gyvūnai. Jie renkasi žemutinį ir vidurinį miško ardus, kur gausu tankių krūmų ir žemų šakų, leidžiančių lengvai pasislėpti. Jų biotopas pasižymi stabilia šiluma (dieną apie 26–32 °C). Didelę dienos dalį jie praleidžia besišildydami saulėje ant šakų, kyšančių virš vandens, kad pakeltų kūno temperatūrą metabolizmui. Patelės deda 5–15 kiaušinių į drėgną dirvą ar pūvančią augmeniją. Jaunikliai išsirita po 8–10 savaičių ir nuo pirmos akimirkos yra visiškai savarankiški bei geba bėgti vandeniu. Gamtoje jie yra vidurinės grandies grandis – patys medžioja smulkius gyvūnus, tačiau tampa grobiu didesniems paukščiams, gyvatėms bei kaimanams. Laisvėje gyvena apie 5–8 metus, o tinkamai prižiūrimi nelaisvėje gali sulaukti 10 ir daugiau metų.

     Paplitęs Centrinėje Amerikoje, nuo pietų Meksikos iki šiaurinės Kolumbijos.