Kanarinė kamanė (Bombus canariensis) yra bičių (Apidae) šeimos vabzdys. Istoriškai ir tradiciškai šis išskirtinis vabzdys buvo aprašytas kaip atskira rūšis – Bombus canariensis. Tačiau šiuolaikiniai genetiniai ir mitochondrijų DNR tyrimai (kuriems pritaria ir patys Kanarų salų mokslininkai) atskleidė, kad ši kamanė yra labai artima Šiaurės Afrikos ir Europos populiacijoms. Todėl oficialiuose biologinės įvairovės registruose ši kamanė šiandien klasifikuojama kaip geografinis žeminės kamanės porūšis – Bombus terrestris canariensis. Nors vietiniame kontekste ir populiariojoje kultūroje dėl patogumo bei išskirtinumo kamanė dažnai vis dar vadinama senuoju rūšies pavadinimu - Bombus canariensis. Tai yra endeminis Kanarų salų porūšis.

     Kamanės yra stambios ir tvirtos. Karalienės siekia 20–23 mm, darbininkės – 14–16 mm, o patinėliai – 15–17 mm ilgį. Nors genetiškai ji yra mūsų įprastos žeminės kamanės giminaitė, vizualiai jas supainioti sunku. Evoliucija izoliuotose salose lėmė, kad ši kamanė visiškai prarado žemyninėms Europos rūšims būdingus geltonus dryžius. Jos kūnas yra padengtas tankiais, visiškai juodais plaukeliais, o vienintelis ryškus akcentas – sniego baltumo pilvelio galiukas. Visas tvirtas ir apvalus vabzdžio kūnas yra tankiai apaugęs ilgais, puriais, aksominės tekstūros plaukeliais. Vabzdžio galva, įskaitant kaktą ir skruostus, yra padengta visiškai juodais, šiurkštesniais plaukeliais. Dvi poros plėviškų sparnų yra skaidrios, tačiau turi tamsiai rudą ar dūminį atspalvį ir išraiškingą, tamsų gyslotumą. Kamanės kojos yra juodos, o ant užpakalinių blauzdų esantys ilgi šereliai, formuojantys „krepšelį“, taip pat yra anglies juodumo spalvos. Stambios sudėtinės akys galvos šonuose yra tamsios, blizgios, pilkai juodo atspalvio. Vabzdžiui senstant, dėl saulės poveikio ir skraidymo juodi kūno plaukeliai gali įgauti nežymų pilkšvą ar rusvą atspalvį. Tiek motinėlių, tiek darbininkių ir tranų spalvinis raštas yra identiškas, todėl vizualiai jie skiriasi tik bendru kūno dydžiu. 

     Šios kamanės gyvena pačiose įvairiausiose vietose: nuo pakrančių zonų, sodų ir miesto parkų iki kalnų pievų, miškų pakraščių ir lavos laukų, kur žydi vietiniai augalai. Lizdus dažniausiai įsirengia po žeme. Tam puikiai tinka apleisti graužikų urvai, tuštumos po akmenimis, uolų plyšiai ar tankūs sausos žolės kuokštai. Tai visuomeniniai vabzdžiai, gyvenantys kolonijomis. Koloniją sudaro viena vaisinga motinėlė, keliasdešimt ar keli šimtai darbininkių (sterilių patelių) ir vasaros pabaigoje pasirodantys patinai (tranai). Jų ciklas yra vienmetis. Pavasarį peržiemojusi motinėlė viena pradeda statyti lizdą, deda kiaušinėlius ir maitina pirmąsias lervas. Užaugusios darbininkės perima maisto rinkimą ir lizdo priežiūrą. Metų gale senoji motinėlė ir darbininkės žūsta, o žiemoti lieka tik jaunos, apvaisintos motinėlės. Šios kamanės maitinasi labai įvairių augalų nektaru ir žiedadulkėmis. Dėl savo ilgo straubliuko ir gebėjimo vibruoti žiede, jos yra vienos svarbiausių Kanarų salų ekosistemos apdulkintojų. Dėl puikių apdulkinimo savybių jos yra auginamos pramoniniu būdu ir naudojamos Kanarų salų šiltnamiuose (pavyzdžiui, pomidorų apdulkinimui). Vietos įstatymai draudžia į salyną įvežti kitas kamanių rūšis, kad būtų apsaugota ši unikali vietinė populiacija. Kadangi Kanarų salose žiemos yra itin švelnios, šios kamanės, skirtingai nei jų europinės pusseserės, neužmiega žiemos miegu ir išlieka aktyvios bei skraido ištisus metus. 

     Kamanė yra plačiai paplitusi ir gausi Tenerifėje, Gran Kanarijoje, La Palmoje, Gomeroje ir Hierre. Šiose salose ji sutinkama įvairiuose aukščiuose – nuo pat pakrančių iki kalnuotų vietovių. Natūralių populiacijų nėra Lansarotės ir Fuerteventūros salose. Šios salos yra per daug sausos, dykumingos ir jose trūksta šioms kamanėms reikalingos augalijos bei drėgmės.