Bromelija Bromelia antiacantha yra daugiametis, stambus bromelijinių (Bromeliaceae) šeimos žolinis augalas. Ši sausumos bromelija geriausiai žinoma dėl savo dygliuotų lapų, ryškaus žydėjimo ir valgomų uogų. 

     Šis augalas neturi matomo stiebo, tačiau išleidžia stiprius, horizontalius požeminius šakniastiebius, kuriais vegetatyviškai plečiasi aplinkoje. Augalo lapai yra pamatiniai, linijiški, odiški (sukulentiniai), užaugantys iki dviejų metrų ilgio ir dešimties centimetrų pločio. Lapalakščio kraštai yra ginkluoti stambiais, kietais, atbulai lenktais (kabliškais) spygliais, kurie nukreipti priešinga lapo augimui kryptimi. Lapai yra pilkai žalsvos spalvos, viršutinėje pusėje pliki, o apatinėje – padengti smulkiais, sidabriškais žvyneliais, mažinančiais garavimą. Prasidėjus lytinio dauginimosi (žydėjimo) tarpsniui, viduriniai skrotelės lapai ir viršūninės pažiedės nusidažo intensyvia, ryškiai raudona (purpurine) spalva. Žiedynas yra tanki, trumpakotė, šluotelės arba kekės pavidalo galvutė, išauganti tiesiai iš skrotelės centro. Žiedai yra dvilyčiai, aktinomorfiniai (taisyklingieji), su trimis trumpais taurėlapiais ir trimis tamsiai violetiniais vainiklapiais, turinčiais baltus kraštus. Kuokelyną sudaro šeši kuokeliai su geltonomis dulkinėmis, o piestelyną – apatinė, triližė mezginė su ilgu liemenėliu. Vaisius yra sultinga, pailga, gelsva uoga su skaitlingomis, smulkiomis, tamsiomis sėklomis, išsidėsčiusiomis minkštime. 

     Tai tipinė Atlanto miškų (Mata Atlântica) rūšis. Ji auga pakrančių miškuose, miškų pakraščiuose ir sezoniškai sausuose atviruose krūmynuose. Augalas dominuoja specifiniame pakrantės biotope, kuriam būdingas smėlingas, maisto medžiagų neturintis dirvožemis, sūrus pajūrio vėjas ir didelė kaitra. Geriausiai auga gerai pralaidžiame, smėlingame, rūgščiame ar uolėtame dirvožemyje, kur visiškai neužsistovi vanduo. Puikiai pakelia ilgalaikes sausras. Dėl agresyvių spyglių ir greito plitimo šakniastiebiais, šios bromelijos suformuoja nepraeinamus tankumynus. Šie tankumynai tampa saugiu prieglobsčiu smulkiems miško gyvūnams ir paukščiams, kurie ten slepiasi nuo plėšrūnų. Daugiametis, monokarpinis augalas. Kiekviena lapų skrotelė auga, vystosi daug metų, išleidžia vieną vienintelį žiedyną, subrandina vaisius ir po to nunyksta. Prieš žūtį pagrindinis augalas per požeminius šakniastiebius išleidžia gausias šalutines atžalas. Taip vienas augalas suformuoja tankias, klonines kolonijas. Tai sausringų vietų augalas. Vandens atsargas jis kaupia sukulentiniuose lapuose, o sidabriški lapų žvyneliai efektyviai atspindi kaitrius saulės spindulius ir mažina garavimą. Augalas yra šviesomėgis. Jam reikalinga tiesioginė saulės šviesa arba labai šviesus pusšešėlis. Pavėsyje augalas ištįsta, praranda ryškią spalvą ir nežydi. Ryškiai raudoni pažiedžių lapai žydėjimo metu pritraukia apdulkinotojus – kolibrius ir stambias kamanes. Saldžius vaisius ėda miško žinduoliai bei paukščiai, kurie išnešioja sėklas. 

     Augalas natūraliai paplitęs Pietų Amerikoje – Pietų ir Pietryčių Brazilijoje, Urugvajuje bei šiaurės rytų Argentinoje.