Pilkoji rupūžė (Bufo bufo) yra beuodegių varliagyvių (Anura) būrio, tikrųjų rupūžių (Bufonidae) šeimos varliagyvių rūšis. Tai pati gausiausia, didžiausia ir geriausiai žinoma rupūžė Lietuvoje. 

     Pilkosios rupūžės kūnas yra labai stambus, platus ir plokščias, o jo oda yra sausa ir stora. Visą suaugusio gyvūno nugarą ir šonus tankiai dengia didelės, kietos, sukietėjusios odos karpos. Šios rūšies patelės yra pastebimai stambesnės už patinus. Patinėlių dydis 55-75, patelių – 65-90 mm. Galvos šonuose, iškart už akių, ryškiai išsikiša stambios, pupelės formos išilginės parotidinės nuodų liaukos. Gyvūno akys yra didelės, išraiškingos, su vario arba raudonai geltonos spalvos vaivorykšte ir horizontaliu vyzdžiu. Viršutiniame ir apatiniame žandikauliuose pilkoji rupūžė neturi visiškai jokių funkcinių dantų maistui smulkinti. Užpakalinės galūnės yra trumpos ir raumeningos, todėl rupūžė lėtai ropoja, o ne šokinėja kaip tikrosios varlės. Trumpa plaukiojamoji plėvė jungia tik patį užpakalinių kojų pirštų pagrindą ir nesiekia jų galiukų. Kūno viršus pilkas, su neryškiomis tamsiomis dėmėmis. Kūno apačia purvinai balta. Veisimosi periodu patinų priekinių kojų trys vidiniai pirštai pasidengia tamsiomis, šiurkščiomis neršto nuospaudomis patelėms apkabinti.

     Ši rupūžė didžiąją metų dalį praleidžiantis toli nuo atviro vandens. Ji sėsliai gyvena tamsiuose spygliuočių ir lapuočių miškuose, drėgnose pievose, krūmynuose, parkuose, soduose bei daržuose. Dieną gyvūnas praleidžia pasislėpęs po nuvirtusiais rąstais, akmenimis, kelmais, miško paklote arba giliuose graužikų urvuose. Šios rūšies atstovai yra labai sėslūs ir tas pačias vasaros slėptuves gali naudoti kelerius metus iš eilės. Veisimosi metu rupūžės renkasi didesnius, gilius, pastovius vandens telkinius – ežerų įlankas, tvenkinius, karjerus ar senvages. Aktyviai medžioti rupūžė išlenda tik temstant arba naktį, o dieną pasirodo tik po stipraus lietaus. Suaugėliai yra plėšrūs, jų pagrindinį racioną sudaro sliekai, šliužai, vabalai, vorai, skruzdėlės ir kiti sausumos bestuburiai. Pavasarį, kai oro temperatūra pasiekia maždaug +8 °C, rupūžės sinchroniškai keliauja į nerštavietes, įveikdamos net kelių kilometrų atstumus. Patelės vandens augaluose ištempia 2–5 metrų ilgio glevingas kurkulų gijas, kuriose būna tūkstančiai juodų kiaušinėlių. Iš kiaušinėlių išsirita smulkūs, visiškai juodi buožgalviai, kurie maitinasi detritu ir po birželio mėnesio metamorfozės masiškai palieka vandenį. Pajutusi pavojų, rupūžė išpučia kūną, pasikelia ant kojų, o iš parotidinių liaukų išsiskiriantis bufotoksinas efektyviai atbaido plėšrūnus. Spalio mėnesį gyvūnai giliai užsikasa po žeme, po medžių šaknimis arba sulenda į rūsius, kur nugrimzta į žiemos įmygį. 

     Rūšis natūraliai gyvena beveik visoje žemyninėje Europos dalyje. Ji neaptinkama tik Airijoje, Islandijoje, tolimojoje Šiaurės Skandinavijoje ir kai kuriose Viduržemio jūros salose (Korsikoje, Maltoje, Kretoje). Paplitimo zona tęsiasi per visą vidutinio klimato Šiaurės ir Vakarų Azijos juostą iki pat Irkutsko srities Sibire. Nedidelė populiacijos dalis yra izoliuotai apsistojusi Šiaurės Vakarų Afrikoje – Maroko, Alžyro ir Tuniso kalnuotuose regionuose. Kalnuotose vietovėse (pavyzdžiui, Europos pietuose) šie gyvūnai sugeba pakilti ir sėkmingai gyventi iki 2500 metrų aukštyje virš jūros lygio. Lietuvoje aptinkama visoje teritorijoje.