Tikrosios rupūžės (Bufonidae) yra beuodegių varliagyvių (Anura) būrio šeima. Tai gausi šeima, vienijanti daugiau nei 50 genčių ir virš 600 rūšių.

     Kūnas yra stambus, platus, plokščias ir neturi aiškiai išreikšto kaklo. Šių varliagyvių oda yra sausa, stora, visiškai padengta kietomis odos karpomis. Už akių abiejose galvos pusėse ryškėja didelės parotidinės liaukos, kurios išskiria gynybinį skystį. Viršutiniame ir apatiniame žandikauliuose tikrosios rupūžės neturi jokių funkcinių dantų. Užpakalinės galūnės yra palyginti trumpesnės nei varlių, todėl šie gyvūnai dažniau ropoja, o ne šokinėja. Užpakalinių kojų pirštus jungia tik dalinė, trumpa plaukiojamoji plėvė. Patinų kūno viduje, prie sėklidžių priekinio galo, visada yra specifinis Biderio organas. Rupūžių akys turi horizontalų vyzdį ir gerai išvystytus, judrius vokus. Šių gyvūnų nugaros ir pilvo spalvinė gama dažniausiai yra slepiamoji, vyrauja pilki, rudi ar žalsvi atspalviai. Patinų priekinių kojų vidiniai pirštai veisimosi metu pasidengia tamsiomis, šiurkščiomis neršto nuospaudomis. 

     Suaugusios rupūžės didžiąją gyvenimo dalį praleidžia sausumoje ir, priešingai nei varlės, gali nutolti labai toli nuo vandens telkinių. Jos apgyvendina pačius įvairiausius biotopus – tamsius miškus, atviras pievas, krūmynus, sodus, daržus, smėlio karjerus ir netgi urbanizuotas žmonių teritorijas. Šviesiuoju paros metu gyvūnai slepiasi po akmenimis, nuvirtusiais rąstais, miško paklote, graužikų urvuose arba patys užsikasa į purią dirvą. Vanduo rupūžėms būtinas tik pavasarinio dauginimosi metu. Jos renkasi seklius, gerai saulės įšildomus tvenkinius, kūdras, ežerų pakraščius ar melioracijos griovius. Tai tipiški sutemų ir nakties gyvūnai, į medžioklę išlendantys tik nukritus aplinkos temperatūrai ir padidėjus oro drėgmei. Suaugusios rupūžės yra plėšrios, jos minta įvairiais sausumos bestuburiais – šliužais, vabalais, vorais, sliekais ir skruzdėlėmis, taip sunaikindamos daug žemės ūkio kenkėjų. Ankstyvą pavasarį, pasibaigus įšalui, prasideda masinė suaugėlių migracija iš žiemaviečių į tas pačias nerštavietes, kurioje jos pačios išsirito. Iš neršto gijų išsiritę juodi buožgalviai maitinasi vandens augalija bei detritu, o vasaros pradžioje patiria visišką virsmą (metamorfozę) ir virsta mažais rupūžiukais. Rudenį, nukritus temperatūrai, rupūžės sulenda giliai po žeme, po medžių šaknimis ar rūsiuose ir nugrimzta į žiemos įmygį, kuris trunka iki pavasario. 

     Bufonidae šeimos varliagyviai yra paplitę visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą ir Naująją Zelandiją. Šie gyvūnai natūraliai negyveno Australijoje, tačiau žmogaus įvežta rupūžė aga ten tapo invazine rūšimi. Lietuvoje sėsliai gyvena trys šios šeimos rūšys, kurios aptinkamos miškuose, pievose ir smėlingose vietose.