Islandinis bėgikas (Calidris canutus) yra tilvikinių (Scolopacidae) šeimos paukštis, pasižymintis viena ilgiausių migracijos kelionių paukščių pasaulyje.

     Tai stambiausias savo genties atstovas, pasižymintis kresnu, tvirtu kūnu ir palyginti trumpomis kojomis. Kūno ilgis 23–27 cm. Išskleistų sparnų plotis 47–53 cm. Sveria 100–190 g. Prieš ilgąją migraciją paukštis sukaupia riebalų atsargas ir gali sverti virš 200 g. Snapas juodas, tiesus, storas pagrinde, smailėjantis į galą; jo ilgis beveik lygus galvos ilgiui. Vasaros metu paukščio krūtinė, pilvas, kaklas ir veidas tampa ryškiai rūdžių ar plytų raudonumo. Nugara tamsi, išmarginta juodais, baltais ir rusvais taškeliais. Žiemos laikotarpiu tampa daug blyškesnis – viršutinė dalis vientisai pilka, o pilvinė pusė balta. Šonuose gali matytis neryškus tamsesnis dryžuotumas. Jaunikliai panašūs į žiemojančius suaugėlius, tačiau jų nugaros plunksnos turi tamsius apvadus, sudarančius „žvynelių“ raštą. Kojos trumpesnės nei kitų bėgikų, paprastai juodos arba tamsiai pilkos spalvos (jauniklių ar žiemojančių paukščių gali turėti žalsvą atspalvį). Skrendant matoma neryški šviesi juosta sparnuose ir blyškus, lengvai dryžuotas antuodegis. 

     Veisimosi laikotarpiu (vasara) peri tolimojoje šiaurės tundroje. Mėgsta atviras, akmenuotas, sausas tundros plokštumas, kalvų viršūnes ar ledynų žvyro plotus, esančius netoli pelkėtų vietų ar vandens telkinių. Grenlandijoje jie dažnai aptinkami plikose, šalčio suaižytose uolėtose vietovėse. Migracijos ir žiemojimo metu pasirenka pakrančių ekosistemas: dideles smėlio ir dumblo seklumas, estuarijas, įlankas ir lagūnas. Svarbiausia sąlyga – platus potvynių ir atoslūgių ruožas, kuriame paukščiai gali lengvai pasiekti dugno bestuburius. Islandiniai bėgikai lytiškai subręsta sulaukę 2 metų. Jie yra monogamai ir kasmet grįžta į tas pačias perėjimo vietas Arktyje. Lizdas tai sekli duobutė žemėje, išklota kerpėmis ar sausa augalija. Paprastai deda 4 kiaušinius. Peri abu tėvai apie 21–23 dienas. Jaunikliai vos išsiritę palieka lizdą ir geba patys maitintis, tačiau tėvai juos prižiūri, kol jie po maždaug 18–20 dienų išmoksta skraidyti. Arktyje minta vabzdžiais ir jų lervomis, taip pat augalų dalimis. Migracijos ir žiemojimo metu minta smulkiais moliuskais, sraigėmis bei vėžiagyviais. Jie turi unikalų „vidinį žemėlapį“, kuris veda į vietas, kur gausu maisto. Gamtoje paprastai gyvena apie 7–10 metų, tačiau užfiksuoti atvejai, kai paukščiai išgyveno ir virš 15 metų.

     Ši rūšis pasižymi viena ilgiausių migracijos sistemų tarp visų paukščių, sujungiančia Arktį su tolimiausiais pietų taškais. Vasarą leidžia tik Arkties tundroje Kanadoje, Grenlandijoje, Aliaskoje ir Sibire. Žiemoti skrenda į pakrančių teritorijas Europoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje (iki pat Ugnies Žemės), Pietryčių Azijoje ir Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje. Lietuvoje aptinkamas traukimo metu pajūrio smėlio seklumose, Kuršių marių pakrantėse ir Nemuno deltoje.