Tilvikiniai (Scolopacidae) yra sėjikinių paukščių (Charadriiformes) šeima, kuriai priklauso nedideli ir vidutinio didumo paukščiai, turintys ilgą, kartais nulinkusį arba truputį užsirietusį snapą. 

     Snapas – tai pati specifiškiausia šių paukščių kūno dalis. Snapų įvairovė leidžia skirtingoms rūšims dalintis ta pačia teritorija. Snapo gale gausu mechanoreceptorių, kurie leidžia pajusti grobį (kirmėles, vėžiagyvius) po dumble ar smėliu net jo neliečiant, o reaguojant į vibracijas. Yra įvairių formų. Tiesūs ir ilgi, kaip perkūno oželių ar griciukų – skirti giliai zonduoti minkštą gruntą. Lenkti žemyn, kaip kuolingų – patogūs ištraukti grobį iš gilesnių urvelių. Lenkti aukštyn, kaip avosečių (nors jos priklauso artimai šeimai) ar tam tikrų tilvikų – skirti „šienauti“ vandenį į šonus. Daugelis rūšių gali lankstyti viršutinio snapo galiuką jo neatverdamos prie pagrindo. Tai leidžia sugriebti grobį giliai dumble. Dauguma turi ilgas kojas, kurios leidžia bristi per vandenį ar dumblą nesušlampant plunksnų. Pėdos dažniausiai neturi plėvelių (arba jos labai mažos), todėl paukščiai gali vikriai bėgioti pakrantėmis. Kai kurios rūšys (pvz., plaukikai) turi skiautėtus pirštus, padedančius plaukti. Galinis pirštas yra labai mažas arba jo visai nėra (išskyrus kai kurias rūšis, pavyzdžiui, terekinius tilvikus). Sparnai paprastai ilgi, smailūs ir stiprūs. Tai būdinga paukščiams, kurie migruoja milžiniškus atstumus. Krūtinės raumenys labai gerai išvystyti, užtikrinantys greitą ir ištvermingą skrydį. Vyrauja maskuojanti plunksnų spalva – rudi, pilki, juodi ir balti raštai, kurie puikiai susilieja su dumblu, sausa žole ar akmenimis. Daugelis rūšių turi ryškų skirtumą tarp vestuvinio (ryškesnio, dažnai rudos spalvos) ir žieminio (pilkšvo, neutralaus) apdaro. Akys dažnai yra galvos šonuose, o tokių rūšių kaip slankos – netgi pakilusios aukščiau ir paslinktos atgal. Tai suteikia beveik 360 laipsnių matymo lauką, padedantį pastebėti plėšrūnus kol paukštis snapu knisinėjasi žemėje. 

     Dauguma šios šeimos rūšių yra glaudžiai susijusios su vandeniu. Veisimosi metu renkasi atvirus kraštovaizdžius – tundrą, pelkes, šlapias pievas ar aukštapelkes. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, slanka, yra išimtis ir peri miškuose. Migracijos ir žiemojimo metu koncentruojasi jūrų ir vandenynų pakrantėse (estuarijose, potvynių-atoslūgių zonose), upių deltose, prie ežerų ar tvenkinių. Jiems svarbu atviri dumblo ar smėlio plotai, kur lengva rasti maisto. Lizdai tai paprasta duobutė žemėje, išklota sausa žole. Jie būna puikiai užmaskuoti. Standartiškai deda 4 kiaušinius. Kiaušiniai yra kriaušės formos, kad susiglaustų smaigaliais į centrą ir užimtų kuo mažiau vietos po perinčiu paukščiu. Jaunikliai vos išsiritę palieka lizdą ir patys ieškosi maisto, tėvai juos tik saugo ir šildo. Daugelis rūšių ne veisimosi metu yra labai socialios ir buriasi į milžiniškus būrius, kurie padeda saugotis nuo plėšrūnų (pvz., sakalų). Jų biologija pritaikyta ilgoms distancijoms. Prieš migraciją paukščiai sukaupia milžiniškas riebalų atsargas, o kai kurie jų vidaus organai (pavyzdžiui, virškinimo traktas) skrydžio metu laikinai sunyksta, kad sumažėtų kūno svoris. Tai specializuoti bestuburių valgytojai. Jie naudoja lytėjimo metodą, kai snapu zonduoja substratą, arba vizualų metodą, kai grobį renka nuo paviršiaus.

     Dauguma rūšių peri Šiaurės pusrutulyje, ypač vidutinėse ir aukštose platumose (Arkties ir subarkties tundroje). Tik nedidelė dalis rūšių, pavyzdžiui, kai kurie perkūno oželiai ir slankos, peri tropiniuose regionuose. Žiemą šie paukščiai migruoja į pietus – nuo vidutinių platumų iki pat Pietų Amerikos galo, Afrikos, Pietų Azijos ir Australijos. Daugelis rūšių žiemoja vandenynų pakrantėse, estuarijose ir tropinėse šlapynėse. Šios šeimos paukščiai (pavyzdžiui, bėgikai) yra vieni šiauriausiai perinčių paukščių pasaulyje.