Tenerifinis žaliasis žiogas (Calliphona koenigi) yra žioginių (Tettigoniidae) šeimos vabzdys. Tai endeminė Tenerifės salos rūšis. 

     Tai stambūs, ryškiai žalios spalvos žiogai. Nors turi sparnus, jie yra sumažėję ir pritaikyti labiau gąsdinimui ar poravimuisi, o ne skrydžiui. Patinėliai yra maždaug 5–6 cm ilgio, o patelės dėl milžiniškos kiaušdėtės atrodo beveik dvigubai didesnės. Patelių kiaušdėtė užima pusę viso kūno ilgio. Ji yra ilga, tvirta ir švelniai išlenkta į viršų. Dominuoja ryškiai žalia spalva, puikiai pritaikyta kamufliažui tarp lapų. Retesniais atvejais pasitaiko rusvų ar gelsvai rudų individų. [1, 2, 3] Galva labai stambi ir masyvi. Mandibulės aštrios ir itin stiprios. Šie vabzdžiai yra plėšrūs ir gali skaudžiai įkasti. Akys palyginti mažos, bet iššokusios į šonus. Antenos ilgos, siūliškos, ženkliai viršijančios paties kūno ilgį. Prieškrūtinėlė turi balno formą. Jos viršutinė dalis (metazona) yra iškilusi į viršų, o galinė dalis suformuoja platų, atgal išsikišusį skydelį. Neturi centrinės keteros, tačiau galinėje prieškrūtinėlės pusėje išreikštos briaunotos šoninės keteros. Pagrindinis bruožas, skiriantis šią rūšį nuo kitų genties atstovų yra tai, kad sparnai yra trumpi ir nesiekia pilvelio galo. Dėl sutrumpėjusių sparnų šie žiogai negali skraidyti. Patinėlių antsparniai modifikuoti į striduliacinį (garsą skleidžiantį) aparatą. Užpakaliniai sparnai sulenkti po antsparniais, pasižymi ryškiu geltonu ir juodai rudu tinkleliu, kuris matomas tik vabzdžiui išskleidus sparnus gąsdinimo metu. Užpakalinės kojos yra šokamosios, ilgos ir raumeningos. Blauzdos (tibiae) yra turi stiprius spyglius, kurie padeda sugriebti ir išlaikyti grobį (kitus vabzdžius). 

     Gyvena subtropiniuose miškuose, kuriuose dominuoja lauramediniai medžiai, nuolatinis rūkas ir didelė drėgmė. Vabzdžiai aptinkami 200–1100 metrų aukštyje virš jūros lygio, kur klimato sąlygos yra vėsesnės ir drėgnesnės nei salos pakrantėse. Dažniausiai aptinkami tankiuose krūmynuose, ant medžių kamienų, lajoje arba tarp vešlios miško augalijos, kur žalia kūno spalva jiems suteikia idealią galimybę pasislėpti. Tai naktiniai arba sutemų gyvūnai. Dieną jie praleidžia pasislėpę gilioje lapijoje, o sutemus išlenda maitintis ir poruotis. Patinėliai čirškia trindami antsparnius vieną į kitą. Jų skleidžiamas garsas yra žemo dažnio, ritmiškas ir labai skardus, skirtas patelėms privilioti ir teritorijai ginti. Aktyviausiai jie „dainuoja“ šiltomis vasaros naktimis. Kadangi jie negali skraidyti, pavojaus atveju šie žiogai kliaujasi slėpimusi. Ir jei tai nepadeda, tada jie naudoja gąsdinimo pozą – pakelia trumpus antsparnius ir demonstruoja po jais esantį ryškų geltonai juodą užpakalinių sparnų raštą bei gali skaudžiai įkasti. Apvaisinta patelė savo ilga kiaušdėte deda kiaušinėlius giliai į minkštą miško dirvą arba pūvančią medieną. Išsiritusios nimfos pereina kelias metamorfozės stadijas, kol tampa suaugėliais. Tai visavalgė rūšis, turinti stiprų polinkį į plėšrūniškumą. Naudodami savo stiprias mandibules, jie aktyviai medžioja kitus smulkesnius vabzdžius, vikšrus ir voragyvius, tačiau kartu minta ir sultingomis miško augalų dalimis. 

     Dėl itin riboto arealo (gyvena tik šiaurinėje Tenerifės dalyje) ir priklausomybės nuo nykstančių laurų miškų, ši rūšis yra jautri aplinkos pokyčiams. Juos neigiamai veikia miškų kirtimas, urbanizacija ir klimato kaita.