Verpikas Calliteara fortunata yra erebidų (Erebidae) šeimos, bangasparnių (Lymantriinae) pošeimio drugys. Tai endeminė Kanarų salų rūšis. Pirmą kartą šią rūšį aprašė Alois Friedrich Rogenhofer 1891 m.

     Calliteara fortunata rūšiai būdingas ryškus lytinis dimorfizmas, pasireiškiantis suaugėlių dydžio ir spalvų skirtumais. Patinų išskleistų sparnų plotis siekia nuo 35 iki 45 milimetrų, o patelės yra pastebimai stambesnės – jų sparnų mojis siekia 43–60 milimetrų. Priekiniai šių vabzdžių sparnai yra pilki arba pilkai rusvi, išraižyti plonomis, juodomis, dalinai dantytomis skersinėmis linijomis. Patelių sparnų raštas dažniausiai būna blankesnis nei patinų arba šios skersinės linijos gali būti visiškai išnykusios. Užpakaliniai drugio sparnai yra šviesiai pilkai rudi ir neturi jokių specifinių raštų ar dėmių. Patinų antenos yra dvipusiškai šukiškos, o patelių – silpnai dantytos, su trumpomis išaugomis. Suaugusio drugio burnos aparatas yra redukuotas, todėl imago stadijoje verpikas turi visiškai sunykusį straubliuką ir nesimaitina. Suaugęs plaukuotas vikšras pasižymi rusvai marmurine kūno danga, balzganomis šalutinėmis nugaros linijomis bei oranžinėmis dėmėmis šonuose. Ant vikšro nugarinių segmentų nuo ketvirtojo iki septintojo stiebiasi tankūs, į viršų nukreipti ir dažniausiai melsvi plaukų teptukai. 

     Šios rūšies apgyvendinama aplinka tiesiogiai priklauso nuo konkrečios Kanarų salos mikroklimato ir augalijos. La Gomeros saloje šie drugiai dažniausiai gyvena drėgnuose laurų miškuose arba jų pakraščiuose. Jie taip pat prisitaiko prie sausesnių vietovių, kur dominuoja medelinės erikos (Erica arborea), sausmediniai krūmai ir pavieniai sotvarai (Myrica faya). Tenerifėje, Gran Kanarijoje ir La Palmosa salose šis drugys yra tipiškas kalnų pušynų, kuriuos sudaro endeminiai Pinus canariensis, gyventojas. Patinai kartais skraido dieną, ieškodami patelių, tačiau pagrindinis abiejų lyčių drugio aktyvumas prasideda naktį. Juos stipriai vilioja dirbtiniai šviesos šaltiniai. Kadangi salose vyrauja švelnus klimatas, rūšis išvysto kelias generacijas per metus. Skirtingai nei žemyniniai giminaičiai, šie drugiai neturi griežtos sezoninės pauzės – visų stadijų vikšrai, lėliukės ir suaugėliai gamtoje gali būti stebimi ištisus metus (pavyzdžiui, subrendę vikšrai aktyviai maitinasi net per Kalėdas). Apvaisintos patelės kiaušinėlius deda didelėmis sankaupomis ant mitybinių augalų šakų, o kiaušinėlių masę apsaugo ir užmaskuoja nuo savo kūno nuslinkusiais plaukeliais. Vikšrai yra polifagai, mintantys įvairiais sumedėjusiais augalais ir ankštiniais augalais. Pušynuose jie graužia Kanarinių pušų spyglius bei Adenocarpus foliolosus lapus, o laurų miškuose pagrindiniu maisto šaltiniu tampa Myrica faya krūmai.