Bangasparniai (Lymantriinae) yra yra erebidų (Erebidae) šeimai priklausantis drugių pošeimis, kuriam priskiriama daugiau nei 2600 drugių rūšių. Iki XXI a. pradžios bangasparniai buvo laikomi atskira šeima (Lymantriidae). Tačiau atlikus išsamius DNR tyrimus (molekulinės filogenijos analizę), mokslininkai šią šeimą pažemino iki pošeimio (Lymantriinae) rango. 

     Suaugėliai yra dažniausiai pilkšvos, rudos arba baltos spalvos, o jų kūnas ir sparnai gausiai padengti plaukeliais bei žvyneliais. Šių drugių straublelis yra sunykęs arba visiškai atrofavęsis, todėl suaugę drugiai nesimaitina ir gyvena tik iš lėliukės stadijoje sukauptų maisto medžiagų. Patinų antenos yra gerai išvystytos, plunksniškos ar šukuotos, padedančios aptikti patelių skleidžiamus feromonus, tuo tarpu patelių antenos kur kas siauresnės. Pastebimas ryškus lytinis dimorfizmas: patinai yra skraidantys, o kai kurių rūšių patelės yra besparnės arba turi labai redukuotus sparnus ir yra nepajėgios skristi. Skirtingai nei daugelio kitų drugių, patelių pilvelio viršūnėje yra stambus tankių plaukelių kuokštas, kurio paskirtis – kiaušinėlių apsaugai ir maskavimui. Lymantriinae vikšrai pasižymi ypatinga išvaizda, kūno paviršiuje turėdami gausybę karpelių su šereliais ir plaukų kuokštais. Būdingas šių vikšrų bruožas yra tankūs, statmeni plaukų kuokštai ant nugarinės krūtinės ir pilvelio segmentų. Daugumos rūšių vikšrai tarp įprastų plaukelių turi vadinamuosius dilginamuosius šerelius, kurie patekę ant odos sukelia stiprų dirginimą ar uždegimą. 

     Bangasparniai aptinkami lapuočių ir mišriuose miškuose, parkuose, soduose ir medelynuose. Šių drugių patelės kiaušinėlius deda grupėmis ant medžių kamienų, šakų ar net po akmenimis. Kiaušinėliai dažniausiai sėkmingai peržiemoja.Vikšrai yra aktyviausia ir labiausiai žalojanti stadija. Vikšrai pasižymi tuo, kad yra padengti specialiais dilginančiais plaukeliais, kurie veikia kaip gynybinė priemonė nuo paukščių ir gali sukelti stiprias alergines reakcijas ar odos uždegimus gyvūnams bei žmonėms. Vikšrai virsta lėliukėmis medžių lajose, plyšiuose ar susukę lapus į voratinklinį kokoną. Vikšrai yra polifagai – jie maitinasi įvairių medžių ir krūmų lapais (pvz., ąžuolų, beržų, pušų, obelų), kartais masiškai nugrauždami ištisus miško masyvus. 

     Didžiausia rūšių įvairovė ir gausa koncentruojasi Senojo pasaulio (Eurazijos ir Afrikos) tropikuose bei subtropikuose. Tačiau atskiros rūšys yra puikiai prisitaikiusios prie vidutinių platumų klimato ir aptinkamos visoje Europoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje bei Šiaurės Amerikos žemynuose.