Peruvinė tevecija (Cascabela thevetia) yra stepukinių (Apocynaceae) šeimos augalų rūšis. Pasaulyje šis dekoratyvus krūmas dažniausiai žinomas kaip geltonasis oleandras. 

     Tai visžalis, tankiašakis tropinis krūmas arba neaukštas medis, pasiekiantis 2–8 metrų aukštį. Senesni augalo stiebai bei šakos yra sumedėję, padengti lygia, pilkšva žieve, o juos pažeidus išsiskiria tirštos, lipnios ir mirtinai nuodingos pieno sultys. Lapai yra pražanginiai, linijiški arba siaurai lancetiški, smailėjantys, savo išvaizda šiek tiek primenantys gluosnio ar oleandro lapiją. Lapų lakštai pasižymi blizgiu, tamsiai žaliu viršutiniu paviršiumi ir šviesesne apatine puse bei ryškia centrine gysla. Augalo viršūnėse arba lapų pažastyse susiformuoja negausūs, skėtiški žiedynai. Patys žiedai yra stambūs, piltuvėlio arba pailgo trimito formos, pasiekiantys maždaug 5–7 cm ilgį. Žiedų vainiklapiai dažniausiai yra ryškiai geltonos arba abrikosinės spalvos, tačiau kultūrinėse formose pasitaiko ir baltų variacijų. Švelnų aromatą skleidžiantys žiedai pasižymi persidengiančiomis, spirale susisukusiomis skiautėmis. Nužydėjus išsivysto specifinės išvaizdos, kampuoti, trikampio ar rombo formos kaulavaisiai, slepiantys kietas sėklas. Subrendę vaisiai keičia spalvą iš žalios į blizgiai juodą, o jų viduje esantys branduoliai turi didžiausią toksinių medžiagų koncentraciją. 

     Šis augalas natūraliai aptinkamas sausuose tropiniuose miškuose, pakraščių krūmynuose, savanose, upių pakrantėse ir uolėtuose šlaituose. Kadangi rūšis yra itin gaji ir nereikli dirvožemiui, ji dažnai plinta pakelėse, dykvietėse, apleistose ganyklose ir netoli gyvenviečių. Geriausiai auga smėlingame, žvyringame ir gerai laidžiame dirvožemyje, tačiau gali išgyventi ir prastose, maisto medžiagų stokojančiose dirvose. Augalas yra labai atsparus druskingam vėjui, todėl puikiai jaučiasi ir pakrančių zonose. Visuose augalo organuose esantys laticiferai (specializuoti pieno sulčių indai) pažeidus audinius išskiria tirštą, baltą lateksą. Šis skystis atlieka dvejopą funkciją: greitai užtraukia ir užgydo mechanines žaizdas bei tarnauja kaip cheminė gynyba nuo augalėdžių vabzdžių ir gyvūnų. Biologiškai tai viena pavojingiausių rūšių, nes visose jos dalyse (ypač sėklose) gausu širdį veikiančių glikozidų (tevetino A ir B, peruvozido, neriifolino). Šios medžiagos blokuoja ląstelių natrio-kalio siurblį (Na+/K+-ATFazę), todėl net mažos dozės gali sukelti mirtinus širdies aritmijos sutrikimus. Augalas dauginasi sėklomis ir vegetatyviniu būdu. Jos kampuoti kaulavaisiai pasižymi hidrografiniu prisitaikymu – jie gali plūduriuoti vandenyje, todėl laukinėje gamtoje sėklas dažnai platina upių srovės. Sausumoje prie plitimo prisideda kai kurie graužikai ir paukščiai, kurie yra atsparūs šio augalo toksinams. Tropiniame klimate peruvinė tevetija yra visžalis augalas, gebantis žydėti ir vesti vaisius beveik ištisus metus. Ji pritraukia specifinius ilgaliežuvius apdulkintojus (kamanes, drugius, kolibrius), gebančius pasiekti piltuvėlio formos žiedo gilumoje esantį nektarą.

     Augalas yra natūraliai paplitęs visoje Meksikoje, Centrinėje Amerikoje ir didžiojoje Pietų Amerikos dalyje (išskyrus pačius piečiausius regionus). Dėl išskirtinių dekoratyvinių savybių – gausaus, ilgai trunkančio žydėjimo ir gražios lajos – žmogus šį augalą išplatino po visus pasaulio tropikus, subtropikus bei šiltojo vidutinių platumų klimato zonų regionus. Peruvinė tevetija tapo invazyvia rūšimi daugelyje Afrikos, Azijos (ypač Indijos), Australijos ir Ramiojo vandenyno salų regionų. Ji agresyviai išstumia vietinę augaliją, o dėl savo toksiškumo sukelia grėsmę vietinei faunai bei gyvulininkystei, nes ganyklose jos neliečia jokie žolėdžiai. Dėl neatsparumo šalčiui (lapai pažeidžiami jau esant -1 °C ar -2 °C temperatūrai) laukinėje Europos gamtoje šis augalas geba išgyventi tik pietiniuose regionuose, pvz., Kanarų salose ir Kipre.