Geltonsparnė peteliškė (Catocala fulminea) yra erebidų (Erebidae) šeimos drugys. Šią rūšį dar 1763 metais pirmasis aprašė Giovannis Antonijo Skopolis. 

     Šio naktinio drugio išskleistų sparnų plotis siekia 44–52 mm. Priekinių sparnų ilgis svyruoja nuo 22 iki 26 milimetrų. Suaugėlio kūnas yra stambus, o jo krūtinė ir pilvelis yra padengti tankiais, smulkiais plaukeliais. Drugio priekinių sparnų viršutinė pusė yra pilkai rusvos spalvos su sudėtingu raštu. Šį raštą sudaro skersinės tamsios, zigzaginės linijos, banguoti ruožai bei išryškėjanti šviesesnė inksto formos dėmė. Tokia priekinių sparnų spalva atlieka apsauginę mimikrijos funkciją, imituodama medžių žievės tekstūrą. Tuo tarpu užpakaliniai sparnai yra ochrinio geltonumo arba ryškiai geltoni, dekoruoti dvejomis juodomis juostomis. Vidinė juoda juosta yra stipriai išlenkta, o išorinė – plati, besitęsianti palei patį sparno kraštą. Ramybės būsenoje drugys ryškius užpakalinius sparnus slepia po priekiniais, o pabaidytas juos staiga išskleidžia, taip vizualiai sutrikdydamas plėšrūnus. 

     Ši rūšis dažniausiai apgyvendina saulėtas, šiltas pamiškes, sausus miško pakraščius. Drugiai itin mėgsta drėgnesnio oro, bet šiltus upių slėnių krūmynus, kur gausiai želia laukinės slyvos. Neretai aptinkama senose sodybose, apleistuose vaismedžių soduose, parkuose ir kultūriniame kraštovaizdyje, kur auga erškėtiniai augalai. Rūšis retai sutinkama visiškai sausose, karštose kalkingose pievose ar giliuose, tamsiuose spygliuočių miškuose. Suaugėliai skraido nuo birželio vidurio iki rugpjūčio pabaigos. Vikšrai minta daugiausia erškėtinių (Rosaceae) šeimos sumedėjusiais augalais. Pagrindinis mitybinis augalas yra dygioji slyva (Prunus spinosa), tačiau jie taip pat sėkmingai vystosi ant gudobelių (Crataegus), naminių slyvų, kriaušių ir rečiau – ąžuolų (Quercus). Drugiai yra naktiniai gyvūnai. Jų aktyvumo pikas prasideda praėjus maždaug dviem valandoms po saulėlydžio. Dieną jie praleidžia nejudėdami ant medžių kamienų ar šakų, pasikliaudami savo nepriekaištingu priekinių sparnų maskuojamuoju raštu. Žiemoja kiaušinėliai, kuriuos patelės rudenį sudeda ant mitybinių augalų žievės ar šakelių plyšių. Pavasarį (balandžio mėnesį), pradedant sprogti pumpurams, išsirita vikšrai. Vikšrai aktyviai maitinasi pavasarį ir pasižymi puikia mimikrija – savo spalva ir forma jie idealiai imituoja sausas šakeles. Gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje vikšras tarp mitybinio augalo lapų suverpia retą šilkinį kokoną, kuriame virsta lėliuke. Lėliukės stadija trunka keletą savaičių. 

     Rūšis paplitusi nuo šiaurės Ispanijos per Prancūziją, centrinę ir rytų Europą iki pat Rusijos. Įdomu tai, kad ji beveik nesutinkama Viduržemio jūros baseine (išskyrus Balkanų regioną iki Bulgarijos, bet pačioje Graikijoje jos jau nėra). Šiaurėje paplitimo riba siekia pietinę Skandinaviją. Azijoje arealas tęsiasi per visą Sibirą, Mongoliją iki rytų Azijos šalių – Kinijos, Korėjos pusiasalio ir Japonijos (Hokaido saloje išskiriamas atskiras porūšis C. f. kamuifuchi). Lietuvoje geltonsparnė peteliškė nėra itin dažna, tačiau jos populiacija šalyje yra pastovi.