Erebidai (Erebidae) yra viena didžiausių drugių (Lepidoptera) šeimų pasaulyje. Ši šeima pasižymi milžiniška formų bei gyvenimo būdo įvairove ir visame pasaulyje vienija apie 25 000 aprašytų rūšių. Po šiuolaikinių DNR ir genetinių tyrimų sujungus anksčiau atskiromis laikytas kelias šeimas, buvo suformuota ši šeima.

     Šios šeimos suaugusių drugių dydis labai skiriasi, o jų sparnų mostas svyruoja nuo 6 milimetrų iki daugiau nei 30 centimetrų. Esminis šeimos bruožas yra keturšakis sparnų gyslotumas, kuomet priekinių ir užpakalinių sparnų kubitalinė gysla išsišakoja į keturias dalis. Suaugėliai turi krūtinėje (metatorakse) esančius klausos organus, kurie padeda jiems išgirsti šikšnosparnių skleidžiamą ultragarsą. Priekinė galvos dalis dažniausiai yra lygi, nes jos žvyneliai lengvai nukrenta ir palieka šią vietą pliką. Priekinių sparnų spalvinė gama dažnai būna maskuojanti (ruda ar pilka), padedanti susilieti su medžių žieve. Kai kurie pošeimiai, pavyzdžiui Erebinae, turi ryškius užpakalinius sparnus su spalvotomis juostomis, kurias naudoja priešų gąsdinimui. Tam tikros rūšys turi specialiai modifikuotą straubliuką, kuriuo geba pradurti kietą egzotinių vaisių odelę ir siurbti jų sultis. Didžiosios dalies pošeimių vikšrai turi pliką, ritinišką kūną, tačiau meškučių (Arctiinae) bei bangasparnių (Lymantriinae) vikšrai išsiskiria itin tankiais, gauruotais plaukeliais. Daugelio rūšių vikšrams būdingas pilvelio kojų sumažėjimas, todėl jie juda kilpomis, primindami sprindžių vikšrus. Patelių septintasis pilvelio segmentas dažnai yra evoliuciškai pakitęs ir padalytas į dvi skiltis, kurios supa kiaušdėtės angą. 

     Erebidae šeimos drugiai pasižymi išskirtiniu prisitaikymu, todėl jie gyvena beveik visose sausumos ekosistemose, išskyrus Antarktidą. Pagrindiniai šių drugių biotopai yra drėgnieji tropikų miškai, vidutinių platumų lapuočių bei spygliuočių miškai, miškapievės ir krūmynai. Šie naktiniai drugiai taip pat sėkmingai įsikuria agrariniame kraštovaizdyje, miesto parkuose bei soduose, kur gausu maistinių augalų. Jie paplitę nuo jūros lygio iki aukštikalnių pievų, o rūšių įvairovė biotopuose tiesiogiai priklauso nuo augalijos gausos ir struktūros sudėtingumo. Drugiai aktyvūs naktį, o partnerius susiranda naudodami patelių skleidžiamus cheminius kvapus – feromonus. Žiemojimo strategija skiriasi: vienos rūšys šaltąjį periodą praleidžia lėliukės stadijoje, o kitos žiemoja kaip kiaušinėliai arba pusiau užaugę vikšrai. Apvaisintos patelės kiaušinėlius deda krūvelėmis arba po vieną tiesiai ant vikšrų maistinių augalų lapų. Išsiritę vikšrai intensyviai maitinasi augalija ir, priklausomai nuo rūšies, išsineria nuo 5 iki 6 kartų, kol pasiekia maksimalų dydį. Prieš virsdami lėliuke, daugelio rūšių vikšrai aplink save suverpia šilkinį kokoną tarp nukritusių lapų, dirvos paviršiuje arba po medžių žieve. Dalis Erebidae rūšių per metus išaugina tik vieną generaciją, tačiau šiltesnio klimato zonose gali išsivystyti kelios generacijos. 

     Erebidae šeimos drugiai yra kosmopolitai, paplitę visuose pasaulio kontinentuose, išskyrus Antarktidą. Ši šeima gausiausia yra atogrąžų (tropikų) ir subtropikų regionuose, kur miškuose gyvena tūkstančiai dar neaprašytų rūšių. Kai kurios rūšys sugeba išgyventi itin atšiauriose vietose – pavyzdžiui, arktinė meškutė (Gynaephora groenlandica) gyvena Arkties tundrose. Dėl puikių skraidymo gebėjimų šie drugiai yra sėkmingai apgyvendinę net ir atokiausias vandenynų salas.