Dviuodegis Cerura delavoiei yra kuoduočių (Notodontidae) šeimos drugys. Rūšį 1876 metais pirmasis aprašė prancūzų entomologas Gaschet. 

     Suaugėlių galva, krūtinė ir priekinės kojos yra tankiai apaugusios balsvais arba gelsvai pilkais plaukeliais. Šios rūšies drugių antenos pasižymi ryškiu lytiniu dimorfizmu: patinų jos yra abipusiai šukiškos, o patelių – siūliškos. Išskleistų sparnų ilgis yra nuo 23 iki 50 mm. Priekiniai sparnai yra balti arba pilkšvi, išmarginti keliomis tamsiomis, banguotomis skersinėmis linijomis bei smulkiomis juodomis dėmėmis prie pagrindo.Užpakaliniai sparnai yra gerokai šviesesni už priekinius, beveik vienaspalviai, patelių neretai būna tamsesnio atspalvio ir pusiau skaidrūs.Pilvelis yra šviesiai pilkas, o jo nugarinėje pusėje išsidėstę tamsūs, skersiniai juostiški raštai. Pilnai užaugę šios rūšies vikšrai yra stambūs, ryškiai žalios spalvos, su nugarinėje dalyje esančiu tamsiu, baltai apvestu rombo formos raštu. Vikšrų paskutinė pilvelio kojų pora (analinės kojos) yra pakitusi į du ilgus, smailius, judrius darinius, vadinamus „uodegomis“. Pavojaus metu iš šių uodegų viršūnių išsiverčia raudonos, siūliškos gynybinės išaugos. Cerura delavoiei paprastai yra šiek tiek mažesnė ir smulkesnio sudėjimo, palyginti su stambiu europiniu didžiuoju dviuodegiu (Cerura vinula), kurio sparnų plotis siekia iki 75 mm. C. delavoiei priekinių sparnų tamsiosios banguotos linijos dažniausiai būna smulkesnės, blyškesnės ir mažiau kontrastingos. Užpakaliniai patelių sparnai yra šviesesni ir labiau permatomi nei C. vinula patelių. Patikimiausiai suaugę drugiai atskiriami tik tyrinėjant patinų kopuliacijos organo (valvų ir edeguso) struktūrinius skirtumus. 

     Ši rūšis dažniausiai apgyvendina upių slėnius, upelių pakrantes ir kitas drėgnas vietoves. Kanarų salose (pvz., La Gomeroje) drugys aptinkamas nuo 150 iki 1200 metrų aukštyje virš jūros lygio. Salose jie aptinkami laurų miškų zonose palei vandens telkinius, miško proskynas ar kelkraščius, kur auga laukiniai gluosniai. Vikšrai maitinasi gluosninių (Salicaceae) šeimos medžiais – tuopomis (Populus) ir gluosniais (Salix). Kanarų salose pagrindinis maisto šaltinis yra vietinis Salix canariensis gluosnis. Priešingai nei šiauriniai giminaičiai, Cerura delavoiei šiltame klimate išvysto kelias kartas per metus. Suaugėliai skraido labai ilgai – aktyvumas prasideda nuo gruodžio pabaigos (Kalėdų laikotarpio) ir tęsiasi iki pat vasaros vidurio. Rūšis žiemoja (arba pralaukia sausąjį vasaros periodą) lėliukės stadijoje. Vikšras iš medžio nuograužų suformuoja itin kietą kokoną, kurį pritvirtina prie kamieno žievės. Šie kokonai išlieka sveiki ant medžių kamienų net kelerius metus po drugio išskridimo. Pajutę pavojų, vikšrai naudoja Cerura genčiai būdingą pozą – išriečia kūną, demonstruoja ryškias spalvas ir iš analinių uodegėlių išstumia raudonus gynybinis siūlus, kuriais baido plėšrūnus. 

     Cerura delavoiei paplitusi Šiaurės Afrikoje ir Kanarų salose. Arealas yra fragmentiškas. Rūšis skirstoma į du geografinius porūšius. Nominalusis porūšis Cerura delavoiei delavoiei  paplitęs Šiaurės Afrikos šalyse palei Viduržemio jūros regioną bei Atlanto vandenyno pakrantę – daugiausia stebimas Maroke, Alžyre ir Tunise. Cerura delavoiei canariensis yra Kanarų salų endemikas. Šis porūšis užfiksuotas keliose salyno salose, iš kurių geriausiai ištirtos populiacijos gyvena La Gomeros ir Tenerifės salose.