Kuoduočiai (Notodontidae) yra drugių (Lepidoptera) šeima. Pasaulyje žinoma apie 3 800 rūšių, kurios labiausiai paplitusios atogrąžų miškuose, tačiau dešimtys rūšių gyvena ir vidutinių platumų juostoje. 

    Šios šeimos drugiai pasižymi stambiu, tvirtu ir tankiais, ilgais plaukeliais apaugusiu kūnu. Galva yra palyginti maža, giliai įtraukta į krūtinę ir dažnai papuošta išskirtiniais plaukelių kuokštais. Daugelio rūšių suaugėlių straubliukas yra redukuotas arba visiškai sunykęs, todėl jie visiškai nesimaitina ir gyvena iš vikšro stadijoje sukauptų maisto medžiagų. Priekiniai sparnai yra ilgi, siauri, o jų vidiniame krašte dažnai yra plaukuota išauga – kupra, kuri nutūpusiam drugeliui padeda imituoti medžio šakelę. Sparnų spalvos yra slepiamosios, dominuoja pilki, rudi, gelsvi ir balkšvi atspalviai, idealiai atitinkantys medžių žievės bei kerpių raštus. Ant krūtinės arba pilvelio pagrindo kuoduočiai turi gerai išvystytus klausos organus – timpalinius organus, skirtus užfiksuoti šikšnosparnių skleidžiamą ultragarsą. Vikšrai būna dviejų tipų. Vienų rūšių vikšrai yra su 7 poromis kojų ir pliki, o vietoj paskutinių kojų būna įvairios formos išaugos. Kitų rūšių – su 8 poromis kojų ir plaukuoti. Vikšrų kūno paviršius neretai būna asimetriškas, su įvairaus dydžio kupromis, spygliais ar gumburėliais, padedančiais jiems pasislėpti tarp lapų kraštų. Prieškrūtinyje vikšrai turi specialią liauką, iš kurios pavojaus atveju gali purkšti stiprią skruzdžių rūgštį arba kitus cheminius toksinus. Suaugusių patinų antenos dažniausiai yra abipusiai plunksniškos, skirtos užuosti patelių skleidžiamus feromonus, o patelių – siūliškos arba trumpai šukiškos. 

     Pagrindiniai kuoduočių biotopai yra įvairių tipų miškai – lapuočių, mišrieji bei spygliuočių miškai. Taip pat jie dažnai aptinkami parkuose, soduose, krūmynais apaugusiose upių pakrantėse (senvagėse) bei priemiesčių želdynuose. Pasauliniu mastu didžiausia rūšių įvairovė sutelkta atogrąžų (tropiniuose) miškuose. Vidutinių platumų juostoje (įskaitant Lietuvą) kuoduočiai renkasi drėgnus beržynus, drebulynus, ąžuolynus bei aliuvinius gluosnių-alksnynų miškus. Suaugę drugiai yra naktiniai gyvūnai. Dieną jie praleidžia nejudėdami ant medžių kamienų, šakų ar nukritusių lapų, kur dėl maskuojančių spalvų lieka nepastebimi. Naktį jie aktyviai skraido, o patinus itin stipriai vilioja dirbtiniai šviesos šaltiniai. Kadangi daugumos rūšių suaugėlių straubliukas yra sunykęs, suaugę drugiai visiškai nesimaitina ir gyvena trumpai (dažniausiai vos 1–2 savaites). Visą energiją skrydžiui ir reprodukcijai jie sukaupia vikšro stadijoje. Išimtis – kai kurios tropinės rūšys, galinčios pernešti net orchidėjų žiedadulkes. Vikšrai yra tipiški augalėdžiai, besimaitinantys medžių ir krūmų lapais. Dauguma rūšių specializuojasi maitintis konkrečios šeimos augalais. Apvaisintos patelės kiaušinėlius deda tiesiai ant maistinių augalų lapų apatinės pusės – po vieną arba nedidelėmis grupėmis. Per metus vidutinių platumų juostoje išsivysto vieną arba dvi generacijos. Ne palankiu metų laiku (žiemą) kuoduočiai išgyvena lėliukės stadijoje. Lėliukės žiemoja tvirtuose, šilku ir medžio žievės gabaliukais sutvirtintuose kokonuose ant medžių kamienų, tarp nukritusių lapų arba negiliai dirvožemyje. 

     Paplitę beveik visuose pasaulio žemynuose, išskyrus Antarktidą ir kai kurias atokias vandenynų salas. Šie drugiai yra viena iš gausiausių naktinių drugių grupių pasaulyje.