Gelsvoji raganė (Clematis vitalba) yra vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos, itin gyvybingas, sumedėjęs vijoklinis augalas, vertinamas dėl savo natūralistinės išvaizdos ir gebėjimo greitai apželdinti didelius plotus. 

     Tai daugiametis, lapus metantis, vijoklinis augalas. Stiebai stipriai sumedėję, briaunoti ir vagoti. Jauni ūgliai būna žalsvi ar purpuriniai, apaugę baltais plaukeliais, o senų stiebų žievė pilka, sueižėjusi ir lupasi išilginėmis juostelėmis. Tai itin vešlus augalas, kurio stiebai gali išaugti nuo 10 iki 20–30 metrų ilgio. Turi pluoštinę šaknų sistemą, o stiebams liečiantis su drėgna dirva ties bambliais gali susidaryti pridėtinės šaknys. Lapai plunksniški, sudaryti iš 5 (rečiau 3) kiaušiniškų, smailėjančių lapelių, kurių ilgis siekia 3–10 cm. Lapelių kraštai gali būti lygiakraščiai arba stambiai dantyti. Augalas lipa aukštyn naudodamas jautrius lapkočius, kurie, prisilietę prie atramos, aplink ją apsivynioja. Žiedai susitelkę į gausiažiedes šluoteles, augančias iš lapų pažastų. Jie nedideli (apie 2 cm skersmens), balsvi arba žalsvai balti, skleidžiantys švelnų kvapą. Jie neturi tikrų vainiklapių – juos atstoja 4 pūkuoti taurėlapiai. Vaisiai tai rudi riešutėliai su ilgais (2–3 cm), plunksniškais ir pūkuotais snapeliais. Susitelkę į galvutes, jie pūpso ant augalo iki žiemos, dėl ko liaudyje augalas vadinamas „senio barzda“. 

     Tipiška šio augalo aplinka yra miško pakraščiai ir proskynos. Kadangi raganė yra šviesamėgis augalas, ji klesti ten, kur gauna tiesioginių saulės spindulių, tačiau šaknims reikia vėsumos ir drėgmės. Augalas dažnai aptinkamas upių pakrančių karklynuose bei antropogeninėse gyvatvorėse, kur naudoja kitus krūmus kaip atramą lipimui. Clematis vitalba yra pionierinė rūšis, greitai įsikurianti apleistuose karjeruose, pakelėse, geležinkelio pylimuose ar statybvietėse. Mėgsta aliuvinius (upių suneštus), drėgnus, bet gerai drenuojamus dirvožemius. Geriausiai jaučiasi drėgno vidutinių platumų klimato zonose, kur metinis kritulių kiekis viršija 800 mm. Dėl itin spartaus augimo ji gali sudaryti tankią „antklodę“ virš kitų augalų, užstodama jiems šviesą ir kartais nulauždama šakas savo svoriu. Žydi gegužės - birželio mėnesiais.

     Tai plačiai paplitusi rūšis, kurios natūralus arealas apima didelę dalį Eurazijos ir Šiaurės Afrikos, tačiau dėl savo gyvybingumo ji tapo invazine daugelyje kitų pasaulio kraštų. Rūšis savaime auga beveik visoje Europoje – nuo Didžiosios Britanijos (ypač pietinės dalies) iki Balkanų, Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos. Aptinkama Turkijoje, Afganistane, Irane, Kaukazo regione (Armėnijoje, Azerbaidžane, Sakartvele). Natūraliai auga Alžyre. Lietuvoje gelsvoji raganė nėra vietinė rūšis; ji čia auginama kaip dekoratyvinis augalas sodybose ir parkuose. Neretai ji sulaukėja ir pasitaiko miškų pakraščiuose, apleistose teritorijose ar pakelėse, kur įsitvirtina pabėgusi iš kultūrinių želdynų.