Sardininė juodagalvė devynbalsė (Curruca melanocephala) yra devynbalsinių (Sylviidae) šeimos paukštis. 

     Kūno ilgis 13 – 14 cm, sparnų plotis 15 – 18 cm, svoris 10 – 15 g. Uodega proporcingai ilga, užapvalintu galu, paukščiui judant dažnai kilnojama ir kraipoma. Pasižymi stipriu lytiniu dimorfizmu. Patino viršugalvis, ausų sritys ir kakta yra anglies juodumo spalvos. Ši juoda „kepurėlė“ nusileidžia žemiau akių ir staigiai ribojasi su balta gerkle. Aplink akį yra ryškus, plikas, odiškas raudonas arba ryškiai oranžinis žiedas. Pati akies rainelė yra raudonai ruda arba plytų spalvos. Viršutinė kūno dalis yra tamsiai pilka. Vidinės sparnų plunksnos turi neryškius šviesesnius kraštus. Gerklė yra visiškai balta, o krūtinė ir pilvas – šviesiai pilki ar balkšvi, šonuose pereinantys į tamsesnį pilkumą. Uodega tamsiai pilka, beveik juoda. Kraštinės uodegos plunksnos turi ryškius, plačius baltus kraštus, kurie gerai matomi paukščiui skrendant ar skleidžiant uodegą. Patelė neturi juodos kepurėlės. Jos galva yra pilka arba pilkai ruda, o perėjimas link gerklės nėra toks kontrastingas kaip patino. Žiedas aplink akį yra blyškesnis – rausvas arba rusvai oranžinis, mažiau pastebimas. Rainelė dažniausiai ruda. Nugara ir sparnai yra rudi arba pilkai rudi (samanų atspalvio). Kūno apačia šviesiai pilkšva arba kreminė, šonuose su stipresniu rusvu atspalviu. Jaunikliai labai panašūs į pateles, tačiau jų viršutinė dalis yra dar labiau ruda ir puri. Akių žiedas yra pilkšvas arba gelsvas, neturi suaugusiems būdingo raudonumo. Rainelė tamsiai ruda. Snapas tamsus su šviesesniu pagrindu, o kojos – pilkai rudos (suaugusių paukščių kojos paprastai būna rausvai rudos arba rusvos).

     Ši rūšis yra tipiškas krūmynų paukštis, vengiantis tankių, aukštų miškų ir visiškai atvirų plotų. Pagrindinis biotopas yra Viduržemio jūros regiono tankūs, visžaliai, dygliuoti krūmai ir žemi, reti krūmokšniai. Ją ypač traukia teritorijos su žolynais, laukinėmis alyvmedžių giraitėmis ir skirpstais. Paukštis dažnai apsigyvena priemiesčiuose, kaimo vietovėse, dideliuose soduose, vynuogynuose, alyvmedžių plantacijose ir parkuose, kur yra tankių gyvatvorių. Dažniausiai aptinkama žemumose ir kalvų šlaituose, tačiau kalnuose gali pakilti iki 1200–1800 metrų aukščio virš jūros lygio, jei ten randa tinkamos krūminės augalijos. Tai labai judrus, slaptas paukštis, kuris nuolat sukasi krūmų tankmėje. Patinai aktyviai gina savo teritoriją ir gieda tupėdami ant krūmų viršūnių arba atlikdami specialius demonstracinius skrydžius (giedodami pakyla į orą ir lėtai, lyg parašiutu, nusileidžia atgal į krūmą. Didžioji populiacijos dalis Viduržemio jūros baseine yra sėsli (gyvena ištisus metus). Tačiau šiauriausių populiacijų paukščiai (pvz., iš pietų Prancūzijos ar Balkanų) žiemai migruoja trumpus atstumus į Šiaurės Afriką (Sacharos oazes) arba Artimuosius Rytus. Būtent šių migracijų metu paukščiai kartais paklysta ir pasiekia Šiaurės ar Centrinę Europą, įskaitant Lietuvą. Lizdą krauna labai žemai, dažniausiai 30 – 100 cm aukštyje nuo žemės, itin tankiuose, dygliuotuose krūmuose (pvz., gervuogėse, kaktusuose ar dygliuotuose uosiuose), kad apsisaugotų nuo plėšrūnų. Lizdas yra gilus, puodelio formos, susuktas iš sausų žolių stiebelių, šaknelių, voratinklių ir išklotas švelnesne augalija bei plaukais. Jį stato abu tėvai, nors patelė atlieka pagrindinį darbą. Per metus išaugina 2 vadas (balandžio–birželio mėnesiais). Dėtyje būna 3–5 kiaušiniai, kurie yra balkšvi, žalsvi ar rausvi, išmarginti tankiomis rudomis ir pilkomis dėmelėmis. Kiaušinius abu tėvai pakaitomis peri apie 12–14 dienų. Jaunikliai lzde praleidžia 10–11 dienų. Tėvai juos maitina vien tik vabzdžiais ir jų lervomis. Pavasarį ir vasarą maitinasi beveik vien tik gyvūniniu maistu – smulkiais vabzdžiais, vikšrais, vabalais, vorais ir dvisparniais, kuriuos vikriai rankioja nuo lapų ir šakelių. Rudenį ir žiemą mityba tampa augalinė. Paukščiai sulesa daug uogų ir minkštų vaisių (pvz., figų, mirtų, gervuogių, šaltalankių), kas padeda jiems išgyventi sausuoju ir vėsesniu metų laiku. 

     Paplitusi visame Viduržemio jūros baseine – Pirėnų (Ispanija, Portugalija), Italijos ir Balkanų pusiasaliuose, Prancūzijos pietinėje pakrantėje bei visose didžiosiose salose (Balearų, Korsikoje, Sardinijoje, Sicilijoje, Kipre, Kretoje). Šiaurės Afrikoje gyvena siauroje pakrantės juostoje nuo Maroko iki Egipto. Aptinkama Turkijos pakrantėse, Sirijoje, Libane, Izraelyje bei Sinajaus pusiasalyje. Lietuvoje ši rūšis yra ypatingai reta, atsitiktinai užklystanti.