Spalvingoji medlaipė (Dendrobates auratus) yra beuodegių varliagyvių (Anura) būrio, medlaipinių (Dendrobatidae) šeimos varliagyvių rūšis, garsėjanti savo toksinėmis savybėmis.

     Vidutinio dydžio varlė, kurios suaugusios patelės pasiekia 27–42 mm, o patinai – 25–39,5 mm ilgo. Šios rūšies kūno sandara pasižymi tipiška medlaipėms, šiek tiek kuprota stovėsena ir santykinai ilga galva su suapvalintu snukučiu. Viršutinis varlės odos paviršius yra visiškai lygus, o pilvo bei šlaunų srityse oda gali turėti nežymią granuliuotą tekstūrą. Visi keturi pirštai ant kiekvienos galūnės neturi plaukiojamųjų plėvelių, tačiau baigiasi išplatėjusiais, plokščiais siurbtukais, padedančiais kibti prie paviršių. Patinų antrojo, trečiojo ir ketvirtojo pirštų siurbtukai yra platesni bei šiek tiek širdelės formos, o patelių jie išlieka apvalūs. Rūšis demonstruoja ryškų genetinį polimorfizmą, todėl jos raštas ir spalvos labai skiriasi priklausomai nuo geografinės populiacijos bei konkretaus morfos. Dažniausiai dominuoja ryškios mėtų, smaragdo ar žalios citrinos spalvos raštai, išsidėstę juodame, tamsiai rudame arba bronziniame fone. Kai kurios populiacijos išvis neturi žalios ar juodos spalvos; jos gali būti mėlynos, žalsvai melsvos, gelsvos arba kreminės su rudomis dėmėmis. Varlės pilvinė dalis paprastai yra margesnė – ji išmarginta geltonais, mėlynais arba žaliais raštais tamsiame fone. Ši ryški, kontrastinga išvaizda atlieka įspėjamąją funkciją, gamtoje pranešančią plėšrūnams apie po odos liaukomis slypinčius toksinus.  

     Dendrobates auratus gyvena drėgnuosiuose atogrąžų žemumų ir priekalnių miškuose. Šie gyvūnai aptinkami nuo jūros lygio iki maždaug 800–1000 metrų aukščio virš jūros lygio. Aplinkos temperatūra šiame biotope ištisus metus svyruoja tarp 22–27 °C, o santykinis oro drėgnumas išlieka itin aukštas – nuo 80% iki 100%. Varlės gyvena giliai miško viduje, kur jas saugo tankus medžių lajų pavėsis. Jos aptinkamos ant žemės – storo nukritusių lapų sluoksnio viršuje, tarp pūvančių rąstų, medžių šaknų ir samanų. Ši rūšis teikia pirmenybę vietoms, esančioms netoli mažų miško upelių, laikinų balų ar drėgnų įdubų, kurios užtikrina nuolatinę drėgmę ir vietą buožgalvių pernešimui. Labai svarbi ekosistemos dalis yra epifitiniai augalai, ypač bromelijos. Tarp jų lapų skrotelių susikaupęs lietaus vanduo tarnauja kaip saugūs miniatiūriniai baseinai, kuriuose vystosi išsiritę varlės buožgalviai. Nors geriausiai jaučiasi pirminiuose (nepaliestuose) miškuose, Dendrobates auratus pasižymi neblogu prisitaikymu. Jos sėkmingai išgyvena antriniuose miškuose, kakavos bei bananų plantacijose ir netgi drėgnuose priemiesčių soduose. Tai dieniniai plėšrūnai, kurie aktyviai ieško grobio naudodamiesi puikia rega ir lipniu, greitai išmetamu liežuviu. Didžiąją dalį raciono sudaro smulkios miško skruzdėlės ir erkutės, turinčios minėtų alkaloidų. Jos taip pat ėda smulkius vabalus, museles ir kolembolas. Patinai aktyviai gina savo teritoriją balsu (leisdami švelnų čirpimą). Įdomu tai, kad šioje rūšyje vyksta ir patelių konkurencija – jos agresyviai kovoja tarpusavyje dėl geriausių patinų. Apvaisintus kiaušinėlius (dažniausiai 5–12 vnt.) patelė padeda ant drėgnų lapų, o patinas juos saugo ir drėkina. Kiaušinėliams išsiritus (po 10–14 dienų), patinas ant savo nugaros po vieną perneša buožgalvius į vandens telkinius (dažniausiai bromelijų skroteles). Kadangi vandens ištekliai bromelijose yra riboti, o maisto mažai, Dendrobates auratus buožgalviai yra linkę į kanibalizmą – jie gali suėsti mažesnius gentainius ar kitų vabzdžių lervas. Metamorfozė į jauną varlytę trunka apie 6–12 savaičių. Skirtingai nei kai kurie kiti nuodingi gyvūnai (pavyzdžiui, gyvatės), šios varlės pačios nuodų negamina. Jų odoje esančios liaukos kaupia lipofilinius alkaloidus (daugiausia pumiliotoksinus B ir C), kuriuos varlė gauna su maistu. Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad Dendrobates auratus sugeba ne tik pasyviai kaupti alkaloidus, bet ir biochemiškai juos modifikuoti, kad padidintų jų efektyvumą arba apsaugotų savo pačių organizmą nuo intoksikacijos. Šie toksinai blokuoja aukos nervų bei raumenų natrio kanalus, sukeldami stiprius traukulius ar net širdies paralyžių. 

     Natūraliai paplitę Centrinėje Amerikoje ir šiaurės vakarinėje Pietų Amerikos dalyje. Šios varlės natūraliai gyvena keturiose valstybėse: Nikaragvoje, Kosta Rikoje, Panamoje ir Kolumbijoje. Havajuose ši rūšis buvo sėkmingai introdukuota žmogaus. 1932 metais Dendrobates auratus buvo tyčia paleistos Oahu saloje (Manoa slėnyje), siekiant natūraliu būdu kontroliuoti ir mažinti uodų populiaciją. Vėliau jos sėkmingai įsitvirtino ir Maui saloje.