Gelsvoji denisija (Denisia luticiliella) yra plačiasparnių čiuopiklinių kandžių (Oecophoridae) šeimos drugių rūšis.

     Šios rūšies išskleistų priekinių sparnų plotis siekia apie 11–13 mm. Ramybės būsenoje šis drugys sparnus glaudžia stogeliu, o jo kūno priekinė dalis išlieka charakteringai pakelta. Galva ir kaktos žvyneliai yra kontrastingos, šviesiai sieros geltonumo spalvos. Lūpų čiuopikliai (palpai) yra ilgi, grakščiai išlenkti į viršų virš kaktos linijos ir yra tos pačios ryškiai gelsvos spalvos. Priekiniai sparnai pasižymi tamsiai ruda ar net juosvai pilka pagrindine fono spalva, kurią paįvairina smulkios šviesesnės žvynelių apnašos. Sparno viduriniame trečdalyje ir link viršūnės galima įžiūrėti neryškias, netaisyklingos formos balsvas arba gelsvas dėmeles. Užpakaliniai sparnai yra siauresni, pilkai rudi, o jų pakraščiai apaugę tankiais plaukeliais. Priekinių sparnų viršūninio krašto kutai turi specifinį šviesų, ochros ar gelsvo atspalvio toną, kuris atsispindi ir lotyniškame rūšies epitete. Šių morfologinių požymių kompleksas – kontrastinga geltona galva, ilgi išlenkti čiuopikliai ir tamsūs priekiniai sparnai su šviesiais kutų galais – leidžia patikimai atskirti šį drugį iš kitų genčių mikrodrugių. 

     Ši rūšis yra tipiškas miškų gyventojas, aptinkamas senuose, natūraliuose arba mažai ūkiškai pažeistuose mišriuose bei lapuočių miškuose. Drugiai yra tiesiogiai priklausomi nuo tam tikrų miško struktūrinių elementų – jiems būtini seni, džiūstantys ar jau žuvę medžiai. Svarbiausia sąlyga yra atviros, saulės įšildomos pamiškės, laukymės bei miško aikštelės, kuriose gausu stačiakampių sausuolių, kelmų ir stambios medienos nuolaužų. Kaip ir didžioji dalis kitų plačiasparnių čiuopiklinių kandžių (Oecophoridae) šeimos atstovų, šios rūšies vikšrai yra saprofagai ir micetofagai. Vikšrai maitinasi supuvusia mediena (puvėsiais), po džiūstančių medžių žieve esančia detrito mase, ten augančiu grybienos (micelio) substratu bei grubų hifais. Vikšrai slepiasi ir vystosi po atšokusia medžių žieve, kur iš šilko gijų audžia apsauginius voratinklinius takus, nestorus lopšelius. Čia jie praleidžia visą šaltąjį metų periodą, nes rūšis žiemoja vikšro stadijoje. Pasibaigus žiemai, ankstyvą pavasarį, tas pats vikšras po žieve arba giliuose medienos plyšiuose suverpia tvirtą šilkinį kokoną ir jame virsta lėliuke. Suaugę drugiai ritasi pavasario pabaigoje–vasaros pradžioje, o pagrindinis jų skraidymo ir aktyvumo periodas trunka nuo gegužės iki liepos mėnesio. Dienos metu jie dažniausiai ramiai tupi ant tų pačių mitybinių medžių kamienų žievės, kur dėl savo maskuojančios kūno spalvos yra sunkiai pastebimi. Pagrindinis drugių skraidymas, partnerių paieška ir poravimasis vyksta prietemos valandomis bei naktį. Apvaisintos patelės kiaušinėlius po vieną ar nedidelėmis krūvelėmis deda tiesiai į medžių žievės plyšius netoli grybinės kilmės puvėsių židinių, taip užtikrindamos maisto šaltinį būsimai generacijai. Rūšis išvysto vieną generaciją per metus. 

     Rūšis natūraliai paplitusi Rytų ir Šiaurės-Rytų Europoje. Ji oficialiai užregistruota Skandinavijos regiono rytinėje dalyje bei Baltijos šalyse (Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje). Įdomu tai, kad šią rūšį mokslininkas Nikolajus Eršovas 1877 metais pirmą kartą aprašė pagal individus, sugautus Kaukaze (Tbilisyje, Sakartvele). Lietuvoje ši kandžių rūšis yra laikoma gana reta arba nepakankamai ištirta, o jos radvietės šalyje fiksuojamos lokaliai.