Plačiasparnės čiuopiklinės kandys (Oecophoridae) yra drugių (Lepidoptera) būrio vabzdžių šeima. 

     Tai smulkūs arba vidutinio dydžio mikrodrugiai, kurių išskleistų sparnų plotis dažniausiai svyruoja nuo 10 iki 30 mm. Ramybės būsenoje šie vabzdžiai priekinius sparnus glaudžia plokščiu arba žemu stogeliu virš pilvelio, visiškai paslėpdami užpakalinius sparnus. Jų galva gali būti lygi arba apaugusi tankiais, pašiauštais žvynelių kuokštais. Svarbiausias diagnostinis šeimos bruožas yra ypač ilgi ir stambūs lūpų čiuopikliai (palpai), kurie grakščiu lanku kyla į viršų virš kaktos linijos arba yra nukreipti tiesiai į priekį. Šių čiuopiklių antrasis segmentas dažnai būna tankiai plaukuotas, o galinis trečiasis segmentas – plonas ir smailėjantis. Šių drugių siūliškos antenos yra palyginti ilgos, kartais patinėlių briaunelės būna apaugusios trumpais jutiminiais plaukeliais. Priekiniai sparnai yra pailgi, palyginti platūs, lancetiškos arba beveik trapecijos formos, suapvalinta arba lygia viršūne. Šių sparnų piešinį paprastai sudaro tamsių ir šviesių žvynelių deriniai, dažnai formuojantys skersines juostas, dėmes ar akutes. Užpakaliniai sparnai savo forma yra platūs, kiaušiniški arba lancetiški, o jų užpakalinis kraštas apaugęs labai ilgais, puriais plaukeliais – kutais. Galūnės yra grakščios, o užpakalinių kojų blauzdos pasižymi ilgais, tankiais plaukeliais ir turi dvi poras judrių pentinų. 

     Šios šeimos mikrodrugiai ekologiškai yra glaudžiai susiję su sumedėjusia augalija, todėl pagrindiniai jų biotopai apima brandžius lapuočių, spygliuočių ir mišrius miškus, senus parkus bei krūmynus. Didžiausia rūšių įvairovė sutinkama natūraliose buveinėse, kur yra didelis kiekis džiūstančių ar žuvusių medžių, miško paklotės ir netrikdomos medienos detrito. Didžioji dauguma rūšių vikšrų minta pūvančia mediena, trūnėsiais, sausais nukritusiais lapais, po žieve esančia negyva organine mase bei ten augančių grybų hifais ir kerpėmis. Jie nedaro žalos gyviems miško medynams. Tik labai nedidelė dalis egzotinių ar specifinių rūšių vikšrų gali maitintis gyvų augalų žiedais ar sėklomis. Vikšrai dažniausiai gyvena pasislėpę – jie gręžia takus trūnijančioje medienoje arba iš šilkinių gijų audžia apsauginius vamzdelius bei voratinklinius takus (slėptuves) po atšokusia medžių žieve ir miško paklotėje. Šios šeimos vabzdžiai dažniausiai išvysto vieną generaciją per metus. Dauguma rūšių žiemoja vikšro stadijoje, o pavasarį šilkiniuose kokonuose virsta lėliukėmis. Suaugę drugiai aktyvūs daugiausia prietemos ir nakties metu, o dieną praleidžia ramybės būsenoje ant medžių kamienų, šakų ar lapų apatinės pusės. Dėl savo maskuojančios kūno spalvos ir rašto jie puikiai susilieja su substratu ir tampa nepastebimi plėšrūnams. 

     Paplitę visame pasaulyje, tačiau didžiausia jų rūšių įvairovė ir gausa telkiasi Australijos regione. Europoje ir visoje Palearktikos zoogeografinėje srityje šių drugių paplitimas yra glaudžiai susijęs su miškų zonomis.