Žiogas Drymadusa dorsalis yra stambių žiogų rūšis, priklausanti žioginių (Tettigoniidae) šeimai. Šie vabzdžiai daugiausia aptinkami Pietryčių Europoje ir Artimuosiuose Rytuose.

     Tai vieni didžiausių savo regiono žiogų. Kūnas masyvus, tvirtas, dažniausiai užaugantis iki 35–50 mm (be kiaušdėties). Dominuoja pilkšvai ruda, rusva arba gelsva spalva su tamsiomis dėmėmis. Tokia gama puikiai atkartoja sausos žolės, uolų ir šakų faktūrą. Priešnugarėlė yra didelė, šonuose kiek paplatėjusi. Ant jos viršaus dažnai matomas tamsus, kontrastingas raštas, primenantis „akis“ (ocelius) arba tamsius pusmėnulius. Tai ryškiausias morfologinis bruožas. Stiprūs graužiamieji žandai, pritaikyti tiek augalų smulkinimui, tiek kitų vabzdžių medžioklei. Antenos labai ilgos, dažnai viršijančios viso kūno ilgį, kas būdinga visiems Tettigoniidae šeimos atstovams. Drymadusa dorsalis sparnai paprastai yra sutrumpėję. Jie nepasiekia pilvelio galo. Nors skraidyti jais beveik neįmanoma, patinai sparnus naudoja svirpimui, trindami juos vieną į kitą. Užpakalinės kojos yra labai ilgos ir raumeningos, pritaikytos staigiems šuoliams išvengiant pavojaus. Ant priekinių ir vidurinių kojų blauzdų yra smulkūs spygliai, kurie padeda sugriebti ir išlaikyti grobį. Patinėliai turi specializuotą aparatą ant sparnų garsui skleisti ir cerkus pilvelio gale. Patelės lengvai atpažįstamos iš ilgos, kardo formos kiaušdėties. Ji yra tiesi arba šiek tiek išlenkta aukštyn, skirta kiaušinėliams dėti į dirvą.

     Tai tipinis atvirų, sausų ir saulėtų kraštovaizdžių gyventojas. Gyvena žemuose, dygliuotuose Viduržemio jūros regiono krūmynuose. Žiogai slepiasi tarp kietalapių augalų. Jie taip pat dažnai aptinkami apleistose ganyklose arba pakelėse, kur vyrauja aukšta, išdžiūvusi žolė. Tai sausėmiai vabzdžiai. Jie puikiai toleruoja didelį karštį ir mažą drėgmę. Dieną jie paprastai tūno giliai dygliuotuose krūmuose, saugodamiesi nuo paukščių ir tiesioginių saulės spindulių per patį įkarštį. Aktyviausi tampa temstant ir naktį, kai patinai pradeda garsiai svirpti. Suaugėliai aktyvūs vasaros metu (birželį–rugpjūtį).

     Šie žiogai paplitę Balkanų pusiasalyje. Sutinkami tiek žemyninėje Graikijos dalyje (Peloponese, Atikoje), tiek daugelyje Egėjo jūros salų (pvz., Kretoje, Rode, Eubojoje). Aptinkami ir pietinėje Bulgarijos dalyje, ypač Strumos slėnyje ir Rodopų kalnų papėdėse, kur klimatas turi Viduržemio jūros bruožų. Sutinkami pietiniuose Š. Makedonijos ir Albanijos rajonuose, besiribojančiuose su Graikija. Taip pat plačiai paplitę vakarinėje ir pietinėje Anatolijos dalyse (Mergino, Antalijos, Izmiro regionuose). Turkija yra viena iš vietų, kur randama daugiausia šios genties porūšių variacijų.