Azijinė rupūžė (Duttaphrynus melanostictus) yra beuodegių varliagyvių (Anura) būrio, tikrųjų rupūžių (Bufonidae) šeimos varliagyvių rūšis.

     Tai stambus, tvirto kūno sudėjimo sausumos varliagyvis. Suaugusių patelių kūno ilgis gali siekti iki 15 cm, o patinėliai paprastai būna pastebimai mažesni. Šios rūšies galva yra plati, su trumpu, suapvalintu snukiu ir akivaizdžiai matomu būgneliu. Viršugalvyje išsidėstę iškilūs, tamsūs kauliniai gūburiai, kurie sudaro lankus virš akių ir tęsiasi iki pat ausų srities. Už akių abiejuose šonuose yra didelės, inksto formos parotidinės liaukos, gaminančios nuodingą sekretą. Visas rupūžės kūno viršus yra tankiai nusėtas stambiomis, kietomis ir spygliuotomis karpomis. Odos spalva labai varijuoja – vyrauja pilki, gelsvai rudi, rausvi ar tamsiai rudi atspalviai su netaisyklingomis dėmėmis. Šių gumburėlių ir karpų viršūnėlės bei dygliškos raginės odos išaugos dažniausiai yra nusidažiusios juoda arba tamsiai ruda spalva. Pilvinė kūno pusė yra šviesesnė, purvinai baltos arba gelsvos spalvos, dažnai išmarginta smulkiu tamsiu marmuriniu raštu. Užpakalinės galūnės yra palyginti trumpos, o pirštai sujungti tik nežymia plaukiojamąja plėvele, nes šie gyvūnai prastai plaukia ir gyvena sausumoje. 

     Šių rupūžių buveinės yra atviros žolėtos vietos, savanos, krūmynai, upių pakrantės bei lapuočių miškų pakraščiai. Tankių, uždarų miškų masyvų rupūžės vengia. Kadangi tai tipiškas sinantropas, todėl natūralias buveines dažnai iškeičia į žmogaus kaimynystę: miestų parkus, skverus, namų sodusi, žemės ūkio naudmenas (ypač ryžių laukai) ir šiukšlynus. Aptinkama nuo jūros lygio iki maždaug 1800–2000 metrų aukščio kalnuose. Tai naktinis gyvūnas, aktyviai medžiojantis po saulėlydžio. Dieną pasirodo tik per stiprias liūtis. Dienoja pasislėpusi po akmenimis, nuvirtusiais rąstais, pūvančia lapų paklote arba plyšiuose prie pastatų pamatų. Miestuose šios rupūžės dažnai buriasi po gatvės žibintais, kur gaudo šviesos viliojamus vabzdžius. Suaugėliai yra polifagai. Jų racioną sudaro įvairūs sausumos bestuburiai: vabalai, skruzdėlės, termitai, vorai bei šimtakojai. Užfiksuota atvejų, kai jos suėda net skorpionus. Dėl trumpų užpakalinių galūnių šios rupūžės ne šokinėja, o greitai ropoja arba bėgioja žeme. Dauginimuisi renkasi stovinčio arba lėtai tekančio vandens telkinius: balas, tvenkinius, griovius, laikinas pakelių balas ir ryžių laukus. Gali toleruoti nedidelį vandens druskingumą (iki 1 %). Tropiniuose regionuose gali neršti ištisus metus, tačiau aktyvumo pikas sutampa su musonų sezonu (liūčių pradžia). Vėsesnio klimato zonose žiemą patiria ramybės būseną ir neršia pavasarį (vasario–balandžio mėn.). Patinėliai susirenka nerštavietėse ir garsiais, melodingais garsais vilioja pateles. Patelės išneršia ilgus, dvisluoksnius gleivėtus kaspinius, kuriuose gali būti iki 10 000 – 40 000 ikrų. Juodos spalvos buožgalviai minta dumbliais. Jų vystymasis vandenyje iki jaunų rupūžiukų trunka palyginti trumpai – apie 25–30 dienų. 

     Ši rupūžė yra plačiai paplitusi Pietų ir Pietryčių Azijos tropinio bei subtropinio klimato zonose. Dėl aktyvios tarptautinės prekybos ir laivybos šios rupūžės dažnai keliauja kaip „atsitiktiniai keleiviai“ krovinių konteineriuose ir sėkmingai apsigyvena naujose ekosistemose. Madagaskarare pavojingiausia invazija užfiksuota rytinėje salos dalyje (ypač aplink Toamasinos uostamiestį). Čia rupūžės neturi natūralių priešų, o vietiniai plėšrūnai masiškai žūsta apsinuodiję jų toksinais. Rūšis introdukuota ir sparčiai plinta į rytus nuo Valaso linijos esančiose salose, pvz., Sulavesyje, Molukuose (Serame) ir Mažosiose Sundo salose. Naujoji Gvinėjoje užfiksuoti izoliuoti populiacijų židiniai.